CP v2

Tag: Vokietija

  • Europos Komisija leido Vokietijai skirti 660 mln eurų puslaidininkiams: kas bus gaminama

    Europos Komisija patvirtino Vokietijos planą skirti 660 mln eurų valstybės pagalbos keturiems puslaidininkių sektoriaus projektams skirtingose federacinėse žemėse. Briuselis pabrėžia, kad šios investicijos turėtų sustiprinti tiekimo grandinių saugumą ir sumažinti Europos priklausomybę nuo rizikingų tiekėjų.

    Pagal patvirtintą schemą finansavimas bus skiriamas ne tik iš federalinio biudžeto Berlyne, bet ir iš atskirų žemių lėšų. Europos Komisija vertino, ar parama būtina, proporcinga ir ar neperkreips konkurencijos bendrojoje rinkoje.

    Kam bus skirta parama?

    Didžiausia paketo dalis, 353 mln eurų, numatyta bendrovei „Element 3-5 GmbH“, kuri Baesweiler mieste, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, planuoja statyti gamyklą. Joje būtų gaminami specializuoti silicio karbido pagrindo ruošiniai, reikalingi aukštos įtampos galios elektronikai, įskaitant elektromobilių komponentus.

    Dar 214 mln eurų turėtų atitekti „Vishay“ projektui Itzehoe mieste Šlėzvigo-Holšteino žemėje. Čia planuojama plėsti pažangių galios tranzistorių gamybą, kurie naudojami efektyviam didelių srovių valdymui pramonėje ir energetikos sprendimuose.

    „KLA“ numatyta 74,4 mln eurų parama gamybai Weilburgo mieste Heseno žemėje, kur planuojama diegti pažangios matavimo ir kontrolės įrangos gamybą. Tokia įranga yra kritiškai svarbi puslaidininkių gamybos procesams, nes leidžia tiksliai vertinti sluoksnių storį ir struktūrų formavimo kokybę.

    Mažiausia, 17,9 mln eurų dalis skirta „KETEK“ projektui Miunchene Bavarijoje. Pagal planą ten būtų vystomos itin specializuotų integrinių grandynų ir susijusių komponentų gamybos linijos, orientuotos į aukštos pridėtinės vertės nišas.

    Kodėl tai svarbu Europai?

    Europos Komisijos vertinimu, puslaidininkių ekosistemos stiprinimas Europoje yra būtinas tiek ekonominiam saugumui, tiek pramonės konkurencingumui. Pastaraisiais metais tiekimo sutrikimai ir geopolitinė įtampa parodė, kad didelė priklausomybė nuo kelių regionų kelia rizikų tiek gamintojams, tiek strateginiams sektoriams.

    Šiame kontekste akcentuojama ir žaliavų grandinė: kai kurių kritinių medžiagų perdirbimo pajėgumai pasaulyje yra itin koncentruoti. Dėl to ES siekia ne tik didinti gamybos apimtis, bet ir diversifikuoti tiekimą bei stiprinti vietinį mokslinių tyrimų ir pramonės bendradarbiavimą.

    Europos Komisija nurodo, kad be viešosios paramos dalis planuojamų investicijų galėjo neįvykti Europoje dėl didelių pradinių sąnaudų ir technologinės rizikos. Mainais projektų vykdytojai įsipareigoja bendradarbiauti su vietos mokslo institucijomis ir startuoliais, taip pat numatomi mechanizmai, pagal kuriuos dalis papildomai sugeneruotos naudos gali būti grąžinama valstybei.

  • Lenkija rengia koalicijos manevrus dėl Ukrainos: Vokietija pirmose pratybose nedalyvaus

    Lenkijoje rudenį planuojamos pirmosios vadinamosios koalicijos norinčiųjų karinės pratybos, skirtos pasirengti galimam paramos Ukrainai scenarijui po paliaubų. Vokietija šiose pratybose nedalyvaus, remdamasi Vokietijos vyriausybės šaltiniais pranešė agentūra dpa.

    Koalicija norinčiųjų vienija valstybes, kurios svarsto praktines saugumo garantijas Ukrainai ir regionui, jei būtų pasiektas ugnies nutraukimas. Paryžiuje vykusiame susitikime dalyvavo apie 25 valstybių ir vyriausybių vadovai, o vienas iš sutartų žingsnių tapo tarptautinės pratybos.

    Kokios tai pratybos?

    Pasak dpa, Lenkijoje numatomas formatas daugiausia būtų štabinės, nedidelio masto pratybos. Jose akcentuojami sprendimų priėmimo procesai, vadovavimo grandinė ir pajėgų permetimo planavimas, o ne didelės technikos ar karių judėjimas vietovėje.

    Toks modelis įprastai naudojamas siekiant greitai suderinti skirtingų šalių procedūras, ryšius ir veiksmų seką. Praktinis tikslas – patikrinti, ar politiniai sprendimai ir karinis planavimas gali būti įgyvendinami laiku, jei situacija pasikeistų.

    Kas pabrėžiama Lenkijoje ir Paryžiuje

    Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas yra nurodęs, kad rudenį vyksiantys manevrai Lenkijoje daugiausia vyktų dalyvaujant Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės pajėgoms. Šis akcentas siejamas su siekiu koaliciją parengti realioms saugumo garantijoms Ukrainai ir regionui.

    Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas yra sakęs, kad daugianacionalinės pajėgos, kurios galėtų prisidėti prie paliaubų užtikrinimo, jau būtų pasirengusios veikti. Tačiau praktinis įgyvendinimas priklausytų nuo politinių sprendimų, šalių mandatų ir suderintų taisyklių.

    Kodėl Vokietija kol kas traukiasi

    Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas Paryžiuje teigė, kad koalicija norinčiųjų gali atlikti svarbų vaidmenį kuriant saugumo garantijas Ukrainai po paliaubų, glaudžiai bendradarbiaujant su Jungtinėmis Valstijomis. Vis dėlto jis pabrėžė, kad dėl Vokietijos įnašo pobūdžio ir masto spręs federalinė vyriausybė ir Bundestagas.

    Tai reiškia, kad Berlyne sprendimas dėl dalyvavimo konkrečiose pratybose ir platesniuose planuose dar nėra galutinai suformuotas. Vokietijoje karinių įsipareigojimų užsienyje klausimai paprastai reikalauja aiškaus politinio ir parlamentinio pagrindo.

    Koalicija norinčiųjų pirmą kartą susirinko 2025 metais ir šiuo metu vienija apie 37 valstybes, daugiausia Europoje. Pranešama, kad prie jos taip pat įsitraukia ir ne Europos partneriai, o pastaruoju metu prisijungė Moldova bei Šiaurės Makedonija.

  • Vokiečiai pristatė beveik 700 km/h droną: „Quantum Systems“ užsiminė, kas laukia toliau

    Vokiečiai pristatė beveik 700 km/h droną: „Quantum Systems“ užsiminė, kas laukia toliau

    Vokietijoje sukurtas eksperimentinis dronas, kuris, gamintojo teigimu, bandymuose pasiekė beveik 700 km/h greitį. Už projektą atsakinga N3XT komanda – vidinė „Quantum Systems“ tyrimų ir plėtros grupė, dirbanti su pačiomis drąsiausiomis ir rizikingiausiomis konstrukcijomis.

    Pasak bendrovės, prototipo kūrimas truko daugiau nei metus ir pareikalavo daugybės techninių iteracijų bei bandymų. Šis dronas nėra planuojamas kaip masinės prekybos produktas – tai technologijų demonstratorius, skirtas patikrinti aerodinamikos, pavaros ir valdymo sprendimų ribas.

    Tokio greičio pasiekimas dronų rinkoje laikomas ne tik inžineriniu rezultatu, bet ir signalu, kaip sparčiai keičiasi bepiločių galimybės. Didesnis greitis reiškia platesnį panaudojimą, tačiau kartu kelia vis daugiau reikalavimų stabilumui, ryšio patikimumui, energijos valdymui ir saugiam skrydžių planavimui.

    „Tai buvo ilgas, iššūkių kupinas prototipavimo procesas, pareikalavęs daug bandymų ir korekcijų“, – sakė „Quantum Systems“ vyresnysis prototipavimo inžinierius Robertas Gardeminas.

    „Quantum Systems“ pabrėžia, kad pagrindinis tikslas – sukauptas technologijas perkelti į būsimus civilinius ir gynybinius sprendimus. Europoje bepiločių rinka auga dėl kelių priežasčių: nuo infrastruktūros stebėsenos ir gelbėjimo darbų iki žvalgybos, pasienio kontrolės bei elektroninės kovos poreikių.

    Įmonė taip pat mini, kad jos bepilotės platformos kuriamos kaip modulinės, todėl gali būti pritaikomos skirtingoms užduotims, keičiant jutiklius, ryšio įrangą ar naudingojo krovinio sprendimus. Tokia kryptis ypač svarbi institucijoms ir organizacijoms, siekiančioms mažinti vieno tiekėjo priklausomybę ir greičiau integruoti naujas technologijas.

    Šalia N3XT, „Quantum Systems“ ekosistemoje veikia ir WIY Drones komanda, kuri, bendrovės teigimu, rengiasi rekordiniams bandymams Ukrainoje. Po Rusijos plataus masto invazijos 2022 metais ši šalis tapo viena intensyviausių modernių bepiločių technologijų testavimo ir tobulinimo erdvių Europoje.

    WIY Drones planuoja siekti rekordų su STRILA Interceptor ir SPYS prototipais, įskaitant didžiausią nuotoliniu būdu valdomo FPV drono greitį, kai jis gabena apie 0,5 kilogramo krovinį, ir greito perėmimo bepiločio koncepciją priešlėktuvinei gynybai. Tokie bandymai rodo kryptį, kur link juda rinka: nuo pavienių dronų prie specializuotų perėmimo, kovos su dronais ir didesnio autonomiškumo sprendimų.

    Įmonė kaip svarbų elementą išskiria ir „Mosaic UXS“ programinę įrangą, skirtą valdyti bepiločių parką bei koordinuoti misijas pasitelkiant DI. Tokie valdymo sprendimai tampa kritiškai svarbūs, kai vienu metu reikia planuoti kelių platformų darbą, užtikrinti ryšio atsparumą ir greitai perskirstyti užduotis dinamiškoje aplinkoje.

    Nors rekordai dažnai atrodo kaip rinkodaros triukas, gynybos ir saugumo srityje jie dažnai atspindi realius poreikius. Greitesni dronai gali reikšti trumpesnį reagavimo laiką, didesnę išgyvenamumo tikimybę ir platesnes perėmimo galimybes, tačiau kartu jie kelia ir naujų reguliavimo klausimų, susijusių su bandymų sauga, rizikų valdymu ir integracija į bendrą oro erdvę.

  • Europa kuria didžiulę antibalistinės gynybos koaliciją: ką tai reiškia ir kodėl Lenkija liko nuošalyje

    Europa kuria didžiulę antibalistinės gynybos koaliciją: ką tai reiškia ir kodėl Lenkija liko nuošalyje

    Danijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Nyderlandų, Norvegijos, Ispanijos, Švedijos, Ukrainos ir Jungtinės Karalystės lyderiai paskelbė kuriantys Integruotą antibalistinės gynybos koaliciją. Iniciatyva pristatoma kaip gynybinė ir skirta bendriems Europos pajėgumams nuo balistinių raketų stiprinti.

    Koalicijos kūrėjai akcentuoja, kad sprendimą lėmė išaugusi balistinių raketų grėsmė Europoje ir karo Ukrainoje pamokos. Planuojama kurti integruotą priešraketinės gynybos architektūrą, derinti pramonės ir mokslinių tyrimų potencialą bei parengti veiksmų planą iki pirmųjų operacinių pajėgumų.

    Ši iniciatyva turėtų papildyti jau veikiančias nacionalines oro ir priešraketinės gynybos sistemas, o prisijungti kviečiamos ir kitos valstybės. Ypatingas vaidmuo numatomas Ukrainai, kuri sukaupė praktinės patirties atremiant Rusijos balistinių raketų atakas ir siekia šią patirtį perkelti į europinius sprendimus.

    Ukraina koalicijai siūlo projektą „Freja“, kurį vysto bendrovė „Fire Point“. Tai paneuropinio, integruoto oro ir priešraketinės gynybos tinklo koncepcija, kurios ašis būtų perėmimo raketa FP-7.x, skirta būtent balistinėms raketoms naikinti.

    Skelbiama, kad FP-7.x gali pasiekti 1 500–2 000 metrų per sekundę greitį, yra 7,25 metro ilgio ir gaminama iš kompozitinių medžiagų, taip mažinant savikainą. Raketoje numatyta infraraudonųjų spindulių taikymo galvutė, o ateityje planuojama integracija su pusiau aktyvia galvute, siejama su „Diehl Defence“ sprendimais.

    Vienos raketos kaina įvardijama mažesnė nei maždaug 650 000 eurų, todėl ji pateikiama kaip pigesnė alternatyva daliai šiandien naudojamų perėmimo priemonių. Koncepcijoje minima atvira architektūra ir orientacija į kuo platesnį suderinamumą su europiniais sensoriais bei valdymo tinklais.

    „Tai yra grynai gynybinė iniciatyva, skirta sukurti bendrus Europos gebėjimus apsisaugoti nuo balistinių raketų“, – teigiama koalicijos šalių pozicijoje.

    „Fire Point“ nurodo dirbanti su tokiais partneriais kaip „MBDA“ ir svarstanti raketinio kuro gamybos pajėgumus Danijoje. Teigiama, kad projektas jau pasiekęs prototipinių bandymų etapą, o FP-7.x esą yra atlikusi skrydžio bandymus, kuriuose patikrintas manevringumas ir ugnies valdymas.

    Tuo pat metu dėmesį atkreipė tai, kad prie naujos iniciatyvos neprisijungė Lenkija. Šalis antibalistinius pajėgumus vysto glaudžiai bendradarbiaudama su Jungtinėmis Valstijomis ir remiasi amerikietiškų sistemų integracija, todėl jos pasirinkimas gali rodyti skirtingas regionines strategijas, kaip greičiausiai užsitikrinti patikimą skydą.

  • Vokietija dalį pajamų iš ETS nukreips į biudžetą ir pensijas: ką tai reiškia energetikai?

    ETS lėšos – į biudžetą

    Nuo 2027 metų Vokietija dalį pajamų iš ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (ETS 1) planuoja įskaityti į federalinį biudžetą. Tokį planą numato biudžeto projektas, apie kurį pranešė „Euractiv“.

    Iki šiol didelė dalis šių įplaukų Vokietijoje buvo siejama su Klimato ir transformacijos fondu, iš kurio finansuojamos priemonės, skirtos energetikos ir pramonės pertvarkai. Dabar kryptis keičiasi, o tai kelia klausimų dėl ilgalaikio finansavimo stabilumo.

    Kiek pinigų ir kam?

    Skelbiama, kad 2025 metais Vokietija iš ETS 1 gavo apie 5,4 mlrd. eurų pajamų. Finansų ministerija siekia maždaug pusę šios sumos perkelti į bendrą valstybės biudžetą, o dalis lėšų galėtų būti nukreipta ir pensijų sistemos finansavimui.

    Konkrečios sumos vėlesniems metams kol kas aiškiai neįvardijamos, tačiau biudžeto dokumentuose minima galimybė ateityje nustatyti metinę fiksuotą įmoką. Tai reikštų, kad ETS pajamos nebebūtų automatiškai siejamos su klimato politikos priemonėmis.

    Pramonė įspėja dėl pasekmių

    Toks perskirstymas sulaukė kritikos iš dalies pramonės organizacijų, kurios akcentuoja konkurencingumo ir investicijų rizikas. Ypač jautriai į tai reaguoja energijai imlūs sektoriai, kuriems transformacija reiškia dideles išlaidas elektrifikacijai, vandenilio sprendimams ir naujoms technologijoms.

    „Pajamos iš taršos leidimų prekybos, kurias sumoka pramonės įmonės, turi būti visiškai grąžinamos pramonei, kad būtų stiprinamas konkurencingumas ir remiama klimato neutralumo transformacija“, – sakė Vokietijos plieno pramonės asociacijos WV Stahl vadovė Kerstin Maria Rippel.

    Laukiama Europos Komisijos ETS reformos

    Platesnė diskusija vyksta visos Europos mastu, nes Europos Komisija artimiausiu metu turi pristatyti laukiamos ETS reformos kryptis. Tarp tikslų įvardijamas siekis mažinti naštą pramonei ir geriau suderinti klimato tikslus su konkurencingumo iššūkiais.

    Reformos ypač laukia šalys, kurių pramonė ir energetika labiau priklausomos nuo iškastinio kuro, o elektros kainų jautrumas ETS signalui yra didesnis. Diskusijose dažnai keliami klausimai dėl nemokamų taršos leidimų apimties, Modernizavimo fondo vaidmens ir to, kaip ETS kaštai persiduoda vartotojų mokamai energijos kainai.

    Europos Komisijos vertinimu, ETS dedamoji elektros energijos kainoje skirtingose ES šalyse gali sudaryti reikšmingą dalį. Todėl bet kokie pokyčiai, susiję tiek su sistemos dizainu, tiek su pajamų panaudojimu nacionaliniu lygmeniu, gali turėti apčiuopiamą poveikį ir investicijoms į energetiką, ir energijos kainų dinamikai.

  • Šiaurės jūroje vėjo parkai pradėjo vieni kitiems mažinti galią: „vėjo šešėlis“ driekiasi 55 km

    Šiaurės jūroje vėjo parkai pradėjo vieni kitiems mažinti galią: „vėjo šešėlis“ driekiasi 55 km

    Šiaurės jūroje, Vokietijos akvatorijoje, mokslininkai užfiksavo reiškinį, kuris keičia požiūrį į jūrinės vėjo energetikos plėtrą: vienas vėjo parkas gali pastebimai sumažinti kito parko gamybą net už maždaug 55 kilometrų.

    Tokį efektą sukelia vadinamasis vėjo šešėlis, kai už vėjo turbinų susiformuoja lėtesnio ir labiau nusilpusio vėjo zona, o palankiomis sąlygomis ji išsilaiko ne kelis kilometrus, bet dešimtis.

    Kas yra vėjo šešėlis?

    Vėjo turbinos paima dalį oro srauto energijos, todėl už jų susidaro „pabudimas“ – sritis, kur vėjas silpnesnis, o srautas labiau suskaidytas. Įprastai, esant didesnei turbulencijai, šis pabudimas gana greitai „išsisklaido“ ir vėjo greitis atsistato.

    Tačiau virš jūros kartais susiklosto atmosferos stabilumo sąlygos, kai šiltesnis oras slenka virš vėsesnio vandens ir vertikalus maišymasis susilpnėja. Tada pabudimas išlieka ilgiau ir gali nusidriekti dešimtis kilometrų, sudarydamas didelio masto vėjo šešėlį.

    Kaip tai nustatoma jūroje?

    Tyrėjai tokius „nematomus“ reiškinius fiksuoja derindami kelis duomenų šaltinius. Vienas jų – Doplerio lidaras, leidžiantis iš atstumo matuoti vėjo greitį ir kryptį skirtinguose aukščiuose, kitas – palydoviniai stebėjimai, padedantys įvertinti vėjo lauko struktūrą didelėje teritorijoje.

    Šių matavimų kombinacija parodo, ar energijos kritimą elektrinėje sukelia įrangos gedimas, vietiniai oro pokyčiai, ar į parką ateinantis jau „išsisėmęs“ oro srautas po kito, prieš vėją esančio, turbinų klasterio.

    Kodėl tai svarbu planuojant plėtrą?

    Jūrinė vėjo energetika Europoje plečiama sparčiai, todėl jūros teritorijose atsiranda vis tankesni vėjo parkų „klasteriai“. Kuo daugiau parkų statoma viename regione, tuo dažniau vieno parko pabudimai gali persidengti su kito parko darbo zona ir mažinti jo našumą.

    Praktinė pasekmė – planuojant naujus projektus nebepakanka vertinti tik konkrečios aikštelės vėjo resurso ir dugno sąlygų. Reikia modeliuoti ir platesnio masto sąveiką tarp parkų, nes vėjo šešėlio poveikis gali tapti reikšmingu gamybos bei pajamų rizikos veiksniu.

    „Jūriniai vėjo parkai nebeveikia kaip pavienės salos – jie tampa tarpusavyje susijusia sistema, kur vieno projekto sprendimai gali keisti kaimynų rezultatą“, – teigiama tyrėjų darbuose apie klasterių pabudimų poveikį.

    Ekspertai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog jūrinė vėjo energetika tampa neefektyvi. Tačiau augant mastui didėja poreikis tikslesniems atmosferos modeliams, aiškesnėms jūrinio teritorijų planavimo taisyklėms ir geresniam duomenų dalijimuisi, kad naujos investicijos nesukurtų nenumatytų nuostolių jau veikiančioms elektrinėms.

  • Vokietijos pramonė įspėja dėl brangstančių geležinkelio mokesčių: poveikis gali būti greitas

    Įmonės baiminasi naujų sąnaudų

    Vokietijos ekonomikai ieškant būdų taupyti, pramonės atstovai įspėja apie dar vieną riziką verslui: augančius ir sunkiai prognozuojamus mokesčius už naudojimąsi geležinkelio infrastruktūra. Pasak jų, tai gali tiesiogiai didinti krovinių vežimo geležinkeliais kainą ir silpninti Vokietijos gamintojų konkurencingumą.

    Šią poziciją viešai išsakė penkios Vokietijos sektorių asociacijos, atstovaujančios chemijos, energetikos, popieriaus, plieno pramonę ir krovininių vagonų savininkus. Jų teigimu, pokyčiai ypač jautrūs įmonėms, kurių logistika remiasi reguliariais žaliavų ir produkcijos srautais.

    Biudžeto projekte – mažesnės kompensacijos

    Asociacijos nurodo, kad Vokietijos biudžeto projekte numatytas 65 000 000 eurų sumažinimas dotacijoms, kuriomis buvo amortizuojami mokesčiai už prieigą prie bėgių. Verslas įspėja, kad mažėjant kompensacijoms realios sąnaudos gali būti perkeltos vežėjams, o galiausiai ir pramonės įmonėms.

    Pramonės atstovai pabrėžia, jog problema yra ne vien absoliuti mokesčių suma, bet ir jų nepastovumas. Kai tarifai tampa sunkiai prognozuojami, įmonėms sudėtingiau planuoti ilgalaikes tiekimo grandines, sudaryti vežimo kontraktus ir priimti investicinius sprendimus.

    Kritika infrastruktūros kokybei

    Dar vienas argumentas, kurį kelia asociacijos, yra infrastruktūros kokybės ir paslaugos patikimumo klausimas. Pasak jų, mokesčiai didėja net ir tuo metu, kai geležinkelių tinkle fiksuojami vėlavimai, o krovinių vežimas patiria trikdžių, kurie sukuria papildomas išlaidas ir neapibrėžtumą.

    Verslas akcentuoja, kad bet kokie tolesni kainų augimai turėtų būti siejami su aiškiai matomu kokybės gerėjimu, nes priešingu atveju geležinkeliai pralaimės konkurencinę kovą kelių transportui. Tai reikštų ir didesnį spaudimą klimato tikslams, nes geležinkeliai laikomi viena svarbiausių alternatyvų mažinant transporto išmetimus.

    „Esant dabartiniam ekonominiam klimatui, šie mokesčiai yra neproporcingi ir tampa reikšminga našta geležinkelio logistikai“, – teigiama asociacijų pareiškime.

    „Įmonėms būtinas planavimo tikrumas. Patikimi ir prieinami mokesčiai už prieigą prie bėgių yra svarbi investicijų ir geležinkelio krovinių vežimo konkurencingumo sąlyga“, – pabrėžia pramonės organizacijos.

    Ko prašo pramonė

    Asociacijos ragina išlaikyti kompensacijas bent jau dabartiniame lygyje ir užtikrinti didesnį tarifų nuspėjamumą. Taip pat siūloma spartinti infrastruktūros kokybės gerinimą, kad įmonės galėtų pasikliauti geležinkelių tinklu planuodamos gamybos ir tiekimo grafikus.

    Kartu keliama ir platesnė idėja peržiūrėti visą mokesčių už prieigą prie bėgių modelį, kad jis būtų labiau orientuotas į ilgalaikį konkurencingumą. Pramonė perspėja, kad jei geležinkelių kaštai taps pernelyg dideli, dalis srautų bus perkelta į kelius, o tai reikštų didesnį spaudimą ir kelių infrastruktūrai bei logistikos išlaidoms.

  • Žalioji plieno gamyba dar neatsiperka: vokiečiai paskaičiavo, kokių kainų reikia lūžiui

    Žalioji plieno gamyba Europoje kol kas sunkiai randa pirkėjų ne dėl technologijų stokos, o dėl kainos. Vokietijoje atlikta analizė rodo, kad „žaliojo“ plieno priedas prie įprasto produkto šiandien dažnai yra per didelis, kad masiškai įsitrauktų tokie sektoriai kaip automobilių pramonė.

    Skaičiuojama, kad gamintojų pasiūlymuose plokščiųjų gaminių iš žaliosios plieno partijos kaina neretai būna didesnė maždaug 170–200 eurų už toną, o kai kuriais atvejais priedas siekia ir apie 300 eurų. Net ir mažesnis skirtumas, artimas 120–200 eurų už toną, daugeliui pirkėjų reiškia, kad sprendimą lemia ne ambicija mažinti emisijas, o biudžetas.

    Kur slypi didžiausios emisijos?

    Plienas, naudojamas automobilių kėbulams, dažniausiai gaminamas iš geležies rūdos pirminėje gamyboje, kuri paprastai sukuria didžiausią išmetimų dalį. Tuo metu armatūros ar konstrukcinio plieno rinkoje didelę dalį sudaro antrinė gamyba iš metalo laužo elektrinėse krosnyse, o jos emisijos ženkliai mažėja, jei naudojama žalia elektros energija.

    Reikšmingas pirminės gamybos pėdsako mažinimas siejamas su tiesioginiu geležies redukavimu, kai vietoje iškastinio kuro naudojamas žalias vandenilis. Būtent čia atsiremta į kainą: vandenilio savikaina labai priklauso nuo elektros kainų, nes jo gamybai reikia didelių elektros kiekių.

    Kokios kainos reikalingos atsiperkamumui?

    Analizėje teigiama, kad norint, jog investicijos į DRI technologijas su žaliuoju vandeniliu taptų ekonomiškai patrauklios, iki 2035 metų reikėtų išlaikyti vandenilio kainą apie 140 eurų už megavatvalandę. Taip pat įvardijamas ir elektros kainos orientyras: maždaug 60 eurų už megavatvalandę per tą patį laikotarpį.

    Akcentuojama, kad 2022 metais Europoje šoktelėjus energijos kainoms, pabrango ir vandenilis, todėl pramonės planavimas tapo rizikingesnis. Kaip viena iš priemonių minimos tikslinės nuolaidos dideliems vartotojams: apie 10 eurų už megavatvalandę elektrai ir apie 20 eurų už megavatvalandę vandeniliui, kad būtų sumažinta perėjimo prie mažesnių emisijų technologijų kaina.

    Kokios paramos prašo pramonė?

    Tyrimo autoriai siūlo neapsiriboti vien kainų prognozėmis ir akcentuoja investicinės paramos poreikį. Kaip realistiškas instrumentas įvardijamos dotacijos arba mažų palūkanų paskolos, kurios galėtų dengti iki 50 proc. investicijų, nes plieno gamybos transformacija reikalauja itin didelio kapitalo.

    Taip pat išskiriamos paklausos skatinimo priemonės, ypač viešieji pirkimai, kur galima suteikti pirmenybę mažesnių emisijų produktams ir vietos gamintojams, taikant local content principą. Idėja paprasta: jei valstybė ir savivaldybės nuosekliai pirktų „žalesnį“ plieną, rinkoje atsirastų labiau prognozuojama paklausa, kuri mažintų riziką investuotojams.

    Platesniame Europos kontekste pažymima, kad iki 2050 metų ES plieno paklausa gali siekti 160–180 mln. tonų per metus, o Vokietijai tektų reikšminga dalis „klimatui palankesnės“ gamybos. Tačiau kol kas pagrindinė kliūtis išlieka ta pati: norint, kad žalioji plieno gamyba taptų ne nišine, o masine, kainų skirtumas turi tapti pirkėjams priimtinas be nuolatinio papildomo mokesčio už toną.

  • Ispanija siūlo ES skolintis bendrai: iki 850 mlrd. eurų per metus ir 5 trln. per penkmetį

    Ispanija siūlo ES skolintis bendrai: iki 850 mlrd. eurų per metus ir 5 trln. per penkmetį

    Ambicingas planas Briuseliui

    Ispanija pateikė siūlymą sukurti naują bendro Europos Sąjungos skolinimosi mechanizmą, kurio apimtis, dalyvaujant visoms šalims, galėtų siekti iki 850 mlrd. eurų per metus. Idėja pristatoma prieš euro zonos finansų ministrų susitikimą Briuselyje.

    Siūlymą ketina pristatyti Ispanijos ekonomikos ministras Carlosas Cuerpo. Dokumente teigiama, kad tikslas būtų sukurti bendrą saugią finansinę priemonę, kuri taptų orientyru Europos įmonėms ir mažintų jų skolinimosi kainą.

    Ko tikimasi iš bendros skolos

    Ispanijos argumentas remiasi tuo, kad didesnis ir likvidesnis bendras skolos instrumentas galėtų mažinti rinkos susiskaldymą ir padėti sparčiau integruoti kapitalo rinkas. Kartu būtų stiprinamas euro vaidmuo tarptautinėje finansų sistemoje.

    Dokumente nurodoma, kad labiau centralizuota skolos emisija galėtų generuoti apie 5 mlrd. eurų sutaupymų per metus, jei skolinimosi sąlygos priartėtų prie Vokietijos lygio. Skaičiuojama, kad sukaupus 5 trln. eurų emisijų portfelį, sutaupymai galėtų viršyti 25 mlrd. eurų per metus.

    Kas būtų Europos suvereni priemonė

    Ispanija siūlo steigti Europos suverenią priemonę, kurioje dalyvavimas būtų savanoriškas. Pagal modelį Europos Komisija centralizuotų dalį valstybių finansavimo programų, o prisijungusios šalys turėtų laikytis ES fiskalinių taisyklių.

    Jei prisidėtų visos 27 ES valstybės narės, taip pat Europos stabilumo mechanizmas ir Europos finansinio stabilumo priemonė, metinė emisija galėtų siekti 850 mlrd. eurų. Tokiu tempu bendras skolos likutis, kaip teigiama, per penkerius metus galėtų pasiekti 5 trln. eurų.

    Numatoma ir tarpinė alternatyva, jei vieningo sprendimo pasiekti nepavyktų: pradėti nuo norinčiųjų koalicijos. Tačiau dokumente pabrėžiama, kad prasmingam startui turėtų dalyvauti bent penkios didžiausios euro zonos skolos emitentės, nes tuomet metinė emisija siektų apie 540–550 mlrd. eurų.

    Politinis pasipriešinimas ir biudžeto fonas

    Bendras ES skolinimasis Briuselyje išlieka viena labiausiai skaldančių temų. Tradiciškai skeptiškai žiūrinčios šalys, tarp jų Vokietija ir Nyderlandai, nepritaria naujam bendros skolos plėtimui, o Prancūzija ir Graikija yra viešai rėmusios panašias iniciatyvas.

    Siūlomo mechanizmo garantijos būtų dvejopos: paskolos dalyvaujančioms valstybėms ir ES biudžetas. Diskusija vyksta tuo metu, kai ES valstybės jau derasi dėl 2028–2034 metų daugiametės finansinės programos, kurią planuojama galutinai suderinti iki 2026 metų pabaigos, o vienas pagrindinių ginčų yra finansavimo šaltiniai.

    Ekonomistai dažnai pabrėžia, kad platesnis bendros skolos instrumentų naudojimas gali padėti mažinti palūkanų normų skirtumus tarp šalių ir sustiprinti finansinį stabilumą, tačiau kartu kelia klausimų dėl rizikos pasidalijimo ir fiskalinės drausmės. Būtent šis balansas, tikėtina, ir taps pagrindine politinių derybų ašimi artimiausiais mėnesiais.

  • Vokietijos plieno pramonė perspėja: lėšų perstumdymas gali pristabdyti dekarbonizaciją

    Vokietijos plieno pramonę vienijanti asociacija WV Stahl perspėja, kad planuojami 2027 metų biudžeto pakeitimai gali susilpninti paramą sektoriaus pertvarkai į klimatui neutralią gamybą. Asociacijos teigimu, signalas ypač neramina dėl didelių investicijų, kurios artimiausiais metais būtinos pereinant prie mažiau taršių technologijų.

    Kalbama apie Vokietijos vyriausybės planą dalį lėšų perkelti iš Klimato ir transformacijos fondo į bendrą valstybės biudžetą. Vokietijos žiniasklaida ir institucijos viešai minėjo daugiau kaip 100 mlrd. eurų biudžeto spragą, kuri siejama su lėtesniu ekonomikos augimu ir mažesnėmis mokestinėmis įplaukomis.

    WV Stahl akcentuoja, kad vienas jautriausių klausimų plieno pramonei yra energijos kaina, nuo kurios priklauso konkurencingumas Europoje ir pasaulyje. Asociacija teigia, kad bet koks finansavimo sumažinimas gali paveikti priemones, kurios turėtų amortizuoti aukštas elektros sąnaudas energijai imlioms įmonėms.

    Kas yra Klimato ir transformacijos fondas?

    Klimato ir transformacijos fondas yra viena pagrindinių Vokietijos priemonių finansuoti klimato politikos ir pramonės modernizavimo projektus. Fondas pildomas, be kita ko, pajamomis iš ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos, o šios lėšos tradiciškai laikomos svarbiu svertu mažinant pramonės dekarbonizacijos kaštus.

    Pramonės atstovų argumentas paprastas: jei įmonės moka už taršą per ES sistemą, dalis surinktų pinigų turi grįžti atgal į technologinę transformaciją. Tai ypač aktualu plieno gamyboje, kur pereinant nuo anglies technologijų prie vandeniliu ar elektra grįstų sprendimų investicijos siekia milijardus.

    „Lėšos iš taršos leidimų prekybos, kurias generuoja pramonės įmonės, turi visiškai sugrįžti atgal į pramonę ir remti transformaciją“, – sakė WV Stahl vadovė Kerstin Maria Rippel.

    Kodėl energijos kaina tampa lemiama?

    Vokietijos plieno sektorius pabrėžia, kad dekarbonizacija be konkurencingos elektros kainos sunkiai įmanoma. Modernios, mažiau taršios technologijos dažnai reiškia didesnį elektros poreikį, todėl elektros kainų svyravimai ir tinklo mokesčiai tampa viena iš svarbiausių rizikų.

    WV Stahl primena tikslą, apie kurį viešai diskutuojama Vokietijoje, užtikrinti pramonei maždaug 50 eurų už megavatvalandę elektros kainos lygį. Asociacijos teigimu, būtent toks kainos orientyras gali padėti pritraukti investicijas ir išlaikyti gamybą Vokietijoje, o ne perkelti ją į regionus su pigesne energija.

    Fone vyksta platesnės diskusijos apie viešųjų finansų prioritetus, įskaitant didesnes išlaidas gynybai ir taupymo priemones kituose sektoriuose. Pramonė baiminasi, kad trumpalaikis biudžeto „lopymas“ gali turėti ilgalaikę kainą, jei dėl to sulėtėtų plieno gamybos pertvarka ir išaugtų priklausomybė nuo importo.