Iki balandžio 30 dienos Lenkijoje baigiasi metinių PIT deklaracijų pateikimo terminas, o daliai gyventojų tai reiškia ir papildomą mokesčio priemoką. Finansų ministerijos vertinimu, apie 10–11 proc. mokesčių mokėtojų per metus peržengė 120 000 zlotų pajamų ribą ir pateko į 32 proc. tarifą.
Problema ta, kad antroji riba vis rečiau atskiria „labai daug uždirbančius“ nuo visų kitų. Kai riba įšaldyta, o atlyginimai kyla dėl infliacijos ir rinkos spaudimo, vis daugiau vidutines pajamas gaunančių darbuotojų į aukštesnį tarifą patenka automatiškai, net ir be realaus praturtėjimo.
Kas vyksta su antrąja riba?
Antroji PIT riba Lenkijoje nuo 2022 metų nebuvo indeksuota, nors kainos ir nominalūs atlyginimai augo. Tokia situacija ekonomikoje žinoma kaip fiskalinis „slinkimas“, kai biudžeto pajamos didėja nekeičiant tarifų, nes mokesčių mokėtojai palaipsniui „įtraukiami“ į aukštesnius apmokestinimo lygius.
Lenkijos Seime vėl svarstyta iniciatyva kelti antrąją ribą nuo 120 000 iki 140 000 zlotų per metus. Pagal 2026 metų vidutinį kursą tai būtų maždaug nuo 27 500 iki 32 100 eurų, tačiau esminis argumentas slypi ne valiutoje, o realioje ribos vertėje, kuri per kelerius metus nuvertėjo.
Etatas prieš individualią veiklą
Įšaldyta riba labiausiai jaučiama dirbantiems pagal darbo sutartį, nes jų pajamos apmokestinamos progresyviai ir kartu apauga socialinio draudimo įmokomis. Dėl to net ir „standartinis“ karjeros augimas, premijos ar papildomi darbai dažniau stumia į 32 proc. tarifą.
Tuo pat metu savarankiško darbo formos, ypač fiksuoto tarifo modeliai, daugeliu atvejų išlieka už progresijos ribų arba leidžia pasiekti mažesnį efektyvų apmokestinimą. Taip darbo rinka gauna aiškų signalą: specialistui finansiškai palankiau derėtis dėl bendradarbiavimo ne per etatą, o per paslaugų teikimą.
Kodėl tai tampa politiniu klausimu?
Finansų ministerija viešai pabrėžia, kad mokesčių ribų koregavimas reiškia tiesioginį biudžeto pajamų sumažėjimą ir reikalauja aiškaus finansavimo šaltinio. Tokia pozicija ypač svarbi, kai pajamų mokestis laikomas reikšmingu valstybės ir savivaldybių finansavimo šaltiniu.
Kita vertus, neindeksuojamos ribos formuoja ilgalaikę struktūrinę įtampą: vis didesnė vidurinės klasės dalis patiria aukštesnį tarifą, o tai stiprina spaudimą rinktis kitokias darbo formas. Rezultatas gali būti ne tik politinė diskusija dėl „teisingumo“, bet ir praktinis etatų konkurencingumo mažėjimas sektoriuose, kuriuose lengviausia pereiti prie savarankiško darbo.
Diskusija dėl antrosios PIT ribos iš esmės yra apie tai, kaip valstybė subalansuoja biudžeto stabilumą ir mokesčių sistemos nuspėjamumą. Kol riba neindeksuojama, o atlyginimai kyla, 32 proc. tarifas vis dažniau tampa ne „turtingųjų“, o augančių pajamų vidurinės klasės realybe.
Leave a Reply