Būsto kainos Lenkijoje auga lėčiau nei algos: kur už vidutinį atlyginimą įperkamas 1 kv. m?

Kainos kyla, bet atlyginimai dažnai sparčiau

Lenkijos būsto rinka pastaraisiais metais brango, tačiau dalyje didžiųjų miestų atlyginimų augimas pradėjo vytis ir net lenkti butų kainų kilimą. Tai reiškia, kad nominaliai būstas vis dar brangus, bet įperkamumo rodikliai kai kur gerėja, ypač ten, kur kainos stabilizavosi arba šiek tiek smuko.

Tokias išvadas leidžia daryti Lenkijos centrinio banko duomenys apie sandorių kainas pirminėje rinkoje ir nacionalinės statistikos pateikiami vidutinio darbo užmokesčio skaičiai. Svarbu, kad lyginami ne skelbimų, o realių sandorių įkainiai, todėl vaizdas artimesnis tam, kas vyksta rinkoje iš tiesų.

Vienas miestas išsiskiria: 1 kv. m už mėnesio algą

Ryškiausias pavyzdys – Žalioji Gūra, kur vidutinio atlyginimo ir kvadratinio metro kainos santykis tapo išskirtinis. Pagal skaičiavimus, šiame mieste vidutinė mėnesio alga jau leidžia įsigyti apie 1,01 kvadratinio metro būsto, o tai – vienintelis toks atvejis tarp didžiausių analizuotų miestų.

Įperkamumą čia pagerino dvi aplinkybės: atlyginimai augo pastebimai, o kvadratinio metro kaina kilo palyginti nedaug. Tai nekeičia fakto, kad realiame gyvenime visos algos atidėti būstui beveik neįmanoma, tačiau rodiklis aiškiai parodo, kur gyventojų perkamoji galia būsto atžvilgiu stiprėja.

Kur situacija gerėja greičiausiai, o kur – blogėja

Analizuojant 50 kv. m buto „kainą atlyginimais“, kai kuriuose miestuose per metus reikalingų vidutinių algų skaičius sumažėjo. Ypač išsiskiria Žešuvas, kuriame kvadratinio metro kainos per metus krito labiausiai tarp didžiųjų miestų, o atlyginimai augo, todėl gyventojų galimybės įsigyti būstą pagerėjo sparčiausiai.

Kita medalio pusė – miestai, kuriuose kainos augo greičiau nei vidutiniai atlyginimai. Tarp tokių dažniausiai minimi Gdanskas ir Gdynė, kur būsto kainų šuolis buvo vienas didžiausių, o algų augimas jo nekompensavo. Tokiose vietovėse pirkėjams tenka dar labiau kliautis paskolomis, o įperkamumas prastėja.

Didmiesčiuose, kurie tradiciškai laikomi brangiausiais, matomas mišrus vaizdas: kai kur kainos kilo minimaliai, o algos augo sparčiau, todėl reikalingų „atlyginimų skaičius“ 50 kv. m būstui sumažėjo. Tačiau bendras lygis išlieka aukštas, o net ir nedideli kainų pokyčiai, esant didelėms sumoms, pirkėjų biudžetams turi apčiuopiamą poveikį.

Šie skirtumai rodo, kad kalbant apie būsto įperkamumą vien nacionalinių vidurkių nepakanka: lemiami tampa konkretaus miesto atlyginimų dinamika, realios sandorių kainos ir tai, ar rinka auga iš inercijos, ar jau pereina į lėtesnio kilimo fazę.