Ieškant liesesnės mėsos alternatyvų dažniausiai pasirenkama paukštiena, tačiau mitybos specialistai vis dažniau mini ir triušieną. Ji vertinama dėl palyginti mažo riebalų kiekio, geros baltymų sudėties ir to, kad daugeliui žmonių yra lengviau virškinama nei kai kurios kitos mėsos rūšys.
Triušienos maistinė vertė skiriasi priklausomai nuo gyvūno amžiaus ir mėsos dalies, tačiau bendra kryptis aiški: tai liesesnė mėsa, kuri gali turėti mažesnį kaloringumą nei įprasti kiaulienos ar riebesni jautienos gabalai. Dėl to ji dažnai minima kaip pasirinkimas norintiems kontroliuoti bendrą energijos kiekį racione.
Kodėl triušiena laikoma liesesne?
Triušiena išsiskiria tuo, kad joje dažniausiai yra mažiau riebalų, o baltymų kiekis išlieka didelis. Praktikoje tai reiškia, kad patiekalas gali būti sotesnis, bet „lengvesnis“ pagal bendrą kalorijų kiekį, ypač jei renkamasi troškinimas ar virimas, o ne kepimas riebaluose.
Maistinėje sudėtyje svarbi ne tik riebalų suma, bet ir jų tipas. Triušienoje paprastai būna mažiau sočiųjų riebalų rūgščių nei daugelyje riebesnių mėsos produktų, todėl tokia mėsa dažnai įtraukiama į saikingesnius, širdžiai palankesnius mitybos planus.
Baltymai, vitaminai ir mineralai
Triušiena paprastai yra geras visaverčių baltymų šaltinis, nes baltymuose yra organizmui reikalingų aminorūgščių. Tai aktualu tiek fiziškai aktyviems žmonėms, tiek vyresniems, kuriems svarbu palaikyti raumenų masę ir atsigavimą po krūvio.
Be baltymų, triušiena siejama su B grupės vitaminais, įskaitant vitaminą B12, kuris svarbus nervų sistemai ir kraujodarai. Jo trūkumas dažniau pasitaiko tuomet, kai racione mažai gyvūninės kilmės produktų.
Mineralų prasme dažniausiai minimi geležis ir fosforas. Geležis aktuali hemoglobino gamybai ir deguonies pernešimui, o fosforas svarbus kaulams ir dantims, ypač jei mityba vienoda ir stokoja įvairių šaltinių.
Virškinimas ir kam ji gali tikti
Triušiena neretai apibūdinama kaip švelni ir lengviau virškinama mėsa. Tai siejama su plonesnėmis raumenų skaidulomis ir mažesniu jungiamojo audinio kiekiu, kuris kai kurių rūšių mėsoje gali apsunkinti virškinimą.
Dėl tokios tekstūros ji gali būti patogesnė žmonėms, kurie turi jautresnį virškinamąjį traktą ar sunkiau kramto. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad individuali tolerancija skiriasi, o bendrą savijautą dažnai lemia visas racionas, ne vienas produktas.
Triušiena taip pat gali būti pasirenkama, kai norima riboti riebesnės mėsos vartojimą dėl padidėjusio cholesterolio ar bendro kalorijų pertekliaus. Tačiau mitybos pokyčiai efektyviausi tuomet, kai kartu didinamas daržovių, ankštinių, pilno grūdo produktų kiekis ir mažinamas itin perdirbtų produktų vartojimas.
Kaip paruošti ir į ką atkreipti dėmesį perkant
Perkant triušieną verta vertinti šviežumą: mėsa paprastai būna šviesiai rausva, kvapas neutralus. Pilkšvi atspalviai ar ryškus rūgštus kvapas gali rodyti prastesnę kokybę arba netinkamą laikymą.
Saugumui svarbi pakankama terminė apdorojimo temperatūra: mėsa turi būti gerai iškepusi ar išvirusi, kad būtų sumažinta su maistu plintančių infekcijų rizika. Jei siekiama „liesesnio“ rezultato, dažniausiai palankesni metodai yra troškinimas, virimas arba kepimas orkaitėje be didelio riebalų kiekio.
Didelę įtaką galutinei patiekalo maistinei vertei daro priedai: riebūs padažai, gausus aliejaus kiekis ar kepimas giliose riebaluose gali panaikinti dalį triušienos, kaip liesesnės mėsos, pranašumo.
Jei turite podagrą ar kitų būklių, kurioms svarbūs purinai, mėsos pasirinkimą ir porcijų dydį verta aptarti su gydytoju ar dietologu. Tokiais atvejais lemia ne vienas produktas, o bendras purinų kiekis visame racione.
Leave a Reply