Tyrime šunų mylėtojų buvo gerokai daugiau, tačiau kognityviniuose testuose pirmavo kačių šeimininkai.
Diskusijos, kas geriau supranta žmogų ir kas namuose yra „tikrasis šeimininkas“, dažnai lieka pokštų lygmenyje. Vis dėlto psichologijoje jau seniai tiriama, ar skirtingi gyvūnų pasirinkimai siejasi su asmenybės bruožais ir mąstymo stiliumi.
JAV mokslininkų komanda, vadovaujama psichologės Denise Guastello iš Kerolio universiteto, dar 2014 metais atliko tyrimą, kuriame bandė palyginti kačių ir šunų šeimininkų psichologines bei kognityvines ypatybes. Tyrime dalyvavo 600 JAV koledžų studentų, kurie nurodė savo preferencijas ir atliko kelias užduotis.
Ką parodė skaičiai?
Didžiausia dalis dalyvių prisistatė šunų mylėtojais: jų buvo 352. Kačių šeimininkais ar ryškiais kačių gerbėjais save įvardijo 66, o likusieji teigė vienodai mėgstantys abu gyvūnus arba neturintys aiškios preferencijos.
Be apklausos, dalyviai atliko 16PF asmenybės testą ir kognityvinių gebėjimų vertinimo užduotis. Rezultatai parodė nedidelį, bet statistiškai reikšmingą skirtumą: vidutiniškai kačių mylėtojai bendro intelekto rodikliuose surinko daugiau nei šunų šeimininkai.
Patys autoriai pabrėžė, kad tai nėra „vienos grupės pranašumo“ įrodymas kasdienėje realybėje. Kalbama apie vidurkius ir tendencijas, o ne apie tai, kad kiekvienas šuns šeimininkas bus žemesnių gebėjimų ar kiekvienas katės mylėtojas automatiškai bus protingesnis.
Kodėl pasirinkimas gali skirtis?
Viena iš tyrėjų minimų versijų paprasta: šunys patrauklūs labai plačiam žmonių ratui, todėl tarp šunų mylėtojų natūraliai susidaro įvairesnė populiacija pagal interesus, gyvenimo būdą ir mąstymo stilių. Tuo metu katės dažniau patinka žmonėms, kurie vertina savarankiškumą, ramesnę aplinką ir vienatvę.
Kita svarbi detalė susijusi su kognityvine savybe, kuri asmenybės testuose vadinama polinkiu į abstraktų mąstymą. Tyrime kačių šeimininkai šioje srityje rodė aukštesnius rezultatus, o tai gali sietis su didesniu smalsumu, polinkiu fantazuoti, kūrybiškumu ir „idėjiniu“ mąstymu.
Asmenybės profiliuose taip pat ryškėjo skirtumai: šunų mylėtojai dažniau buvo ekstravertiškesni, energingesni, labiau orientuoti į socialinį aktyvumą. Kačių gerbėjai dažniau buvo intravertiškesni, labiau linkę į individualizmą ir komfortiškiau jautėsi leisdami laiką vieni.
Ką verta prisiminti skaitant tokias išvadas?
Tokio tipo tyrimai paprastai parodo sąsajas, bet ne įrodo priežastį. Žmogus gali rinktis katę ar šunį dėl darbo grafiko, būsto dydžio, alergijų, šeimos sudėties ar ankstesnės patirties, o šie veiksniai gali turėti įtakos ir kasdieniams įpročiams, ir testų rezultatams.
Be to, tyrimas atliktas su studentais, todėl jo išvados nebūtinai vienodai tiksliai atspindi visą visuomenę. Vis dėlto jis išlieka vienu dažniausiai cituojamų bandymų empiriškai palyginti kačių ir šunų šeimininkų psichologinius skirtumus, todėl nuolat sugrįžta į viešąją erdvę.
Galiausiai, net ir esant statistiškai reikšmingiems skirtumams, jie dažnai būna nedideli. Praktikoje tai reiškia, kad protingų, kūrybiškų, aktyvių ir socialių žmonių gausu abiejose grupėse, o augintinio pasirinkimas dažniau atspindi gyvenimo ritmą ir asmenines vertybes nei „vieną teisingą“ intelekto tipą.
„Vienas iš galimų paaiškinimų yra tai, kad šunys patrauklūs platesniam žmonių ratui, o katės dažniau patinka tiems, kurie turi aukštesnius samprotavimo gebėjimus“, – teigė tyrimo autoriai.
Leave a Reply