Kas šiandien laikytina lenkiška įmone, vis dažniau apibrėžia ne savininko pilietybė, o tai, kur kuriama ilgalaikė ekonominė vertė ir kur lieka pelnas. Tokią mintį Europos ekonomikos kongrese išsakė „Deloitte“ partnerė Joanna Świerzyńska, pabrėžusi vadinamąją ekonominę kapitalo tautybę.
Diskusijoje „Lenkiška įmonė – tai kokia?“ sutarta, kad užsienio kapitalas ir toliau yra svarbi Lenkijos ūkio dalis. Vis dėlto dalis verslo atstovų akcentavo, kad norint „kito civilizacinio žingsnio“ vis labiau reikia stiprinti vietinį kapitalą ir skatinti lenkiškų įmonių plėtrą už šalies ribų.
Kapitalo „nutekėjimas“ ir augimo riba
NDI grupės viceprezidentas ir finansų direktorius Szymonas Reptowskis priminė, kad šiandieninė situacija skiriasi nuo 1990-ųjų, kai Lenkijai ypač reikėjo užsienio kapitalo ir vadybinės patirties. Jo teigimu, dabar klausimas tampa ne „ar“ užsienio kapitalas naudingas, o kaip užtikrinti, kad šalyje daugiau pelno būtų reinvestuojama ir mažiau išmokama užsienio savininkams.
Reptowskis nurodė, kad vien 2025 metais iš Lenkijos dėl kapitalo nuosavybės išmokų galėjo būti iškeliauta apie 33 000 000 000 eurų. Jis lygino Lenkijos padėtį su Japonija, kuri dėl didelių savo korporacijų uždirbamų pajamų užsienyje turi teigiamus kapitalo srautus.
Pasak jo, kapitalo „tautybė“ svarbi ne tik dėl ekonominės grąžos, bet ir dėl atsparumo: visuomenei senstant mažės darbingo amžiaus gyventojų, todėl produktyvumas, investicijos ir technologinis atsinaujinimas taps dar svarbesni. Šiame kontekste vietinio kapitalo stiprinimas pristatomas kaip viena iš priemonių prisitaikyti prie demografinių pokyčių.
Ar įmonės „tautybę“ nusako pasas?
ZPUE stebėtojų tarybos pirmininkas Michałas Wypychewiczius teigė, kad kapitalas nėra abstrakcija ir visada turi konkrečių žmonių, turinčių savo pilietybę, kilmę ir interesus. Jo nuomone, tai reiškia, kad diskusija apie kapitalo tautybę yra reali, o ne teorinė.
„Kaip lenkiškos įmonės savininkas manau, kad kapitalas turi tautybę, nes tai yra konkrečių žmonių pinigai“, – sakė Michałas Wypychewiczius.
„Deloitte“ atstovė Joanna Świerzyńska su tuo iš dalies sutiko, tačiau pabrėžė, kad kapitalo kilmė nebūtinai sutampa su įmonės „tautybe“ praktine prasme. Ji teigė, kad vertinant, ar įmonė yra „vietinė“, svarbiau, kur ji kuria tvarią vertę ekonomikoje, kur vykdo veiklą, investuoja, samdo darbuotojus ir moka mokesčius.
„Velux“ vadovas Lenkijai ir Baltijos šalims Przemysławas Pokorskis teigė, kad pats ginčas dėl kapitalo tautybės neretai užgožia svarbesnius klausimus. Anot jo, esminis kriterijus turėtų būti tai, kaip įmonė elgiasi rinkoje: ar ji siekia vien trumpalaikio pelno, ar turi aiškų įsipareigojimą vietos bendruomenėms.
„IKEA Retail Poland“ vadovė Marina Dubakina akcentavo vartotojų perspektyvą: žmonėms svarbu, ką įmonė atneša vietos rinkai. Jos teigimu, įtaką šalies gerovei labiausiai apibrėžia pridėtinė vertė, kurią įmonė kuria per darbuotojus, tiekėjus, investicijas ir sprendimus, daromus vietoje.
Local content: tarp politikos ir praktikos
Reikšminga diskusijos dalis buvo skirta local content politikai, kurią Lenkijos valdžia pristato kaip kryptį stiprinti vietos tiekėjų ir gamintojų dalį, ypač viešuosiuose pirkimuose. Tai siejama su platesnėmis Europos tendencijomis, kai dėl geopolitinės įtampos ir tiekimo grandinių sutrikimų vis dažniau kalbama apie strateginį atsparumą ir vietos pramonės stiprinimą.
Pokorskio vertinimu, local content sąvoka Lenkijoje kartais „fetišizuojama“, nes diskusija pernelyg supaprastinama iki priešpriešos „lenkiška gerai, nelankiška blogai“. Jis perspėjo, kad tokia logika veda ne į racionalią ekonominę politiką, o į nacionalizmą, kuris gali pakenkti konkurencijai ir investicijų klimatui.
Tuo metu Wypychewiczius argumentavo, kad local content gali veikti kaip švietimo ir vartotojų pasirinkimų kryptis, skatinanti sąmoningiau rinktis vietos prekes ir paslaugas. Jis pabrėžė, kad kai kuriose rinkose nėra formalių barjerų, tačiau vietos vartotojai natūraliai prioritetą teikia saviems gamintojams.
Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad Lenkijoje turi būti vietos ir vietinėms, ir užsienio kapitalo įmonėms, jei jos kuria vertę šalyje. Tarp svarbiausių kriterijų įvardyta mokesčių mokėjimas, darbo vietų kūrimas, investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą bei ilgalaikis įsipareigojimas vietos rinkai.
Tokios gairės rodo, kad „įmonės tautybė“ vis dažniau suprantama kaip ekonominės integracijos ir atsakomybės klausimas. Kitaip tariant, svarbiau ne tai, iš kur atėjo kapitalas, o tai, kiek tvariai jis dirba šalies ekonomikai ir kiek ilgalaikės naudos palieka vietoje.
Leave a Reply