Energijos kainų brangimas Europoje, paaštrėjus įtampai Artimuosiuose Rytuose, vėl kelia klausimą, ar infliacija euro zonoje iš tiesų tvariai grįžta prie 2 proc. tikslo. Rinkos dalyviai vis dažniau vertina scenarijų, kad Europos Centrinis Bankas palūkanų mažinimą gali atidėti, o kraštutiniu atveju svarstyti ir griežtesnę poziciją.
Pagrindinis rizikos taškas – galimi tiekimo trikdžiai viename svarbiausių pasaulio energetikos koridorių, per kurį keliauja reikšminga dalis naftos ir suskystintų dujų srautų. Net ir be faktinių sutrikimų, vien geopolitinė rizika paprastai išaugina žaliavų kainų priedą, kuris greitai atsispindi degalų, šildymo ir elektros sąskaitose.
Kaip energija vėl kursto infliaciją
Energijos kainų šokas euro zonoje dažniausiai veikia per kaštų kanalą: brangsta gamyba pramonėje, logistika, paslaugos, o vėliau tai persiduoda vartotojų kainoms. Dėl to, net jei ankstesniais mėnesiais matėsi dezinflacijos ženklų, bendras kainų augimas gali vėl paspartėti.
ECB dilema ta, kad energijos brangimas ypač greitai išpučia bendrą infliaciją, o jei brangimas užsitęsia, ima kilti ir bazinės infliacijos rizikos. Tokiu atveju bankui sunkiau pagrįsti palūkanų mažinimą, nes tikslas – sugrąžinti kainų augimą prie 2 proc. – tolsta.
ECB sprendimus gali stabdyti lūkesčiai
Monetarinėje politikoje kritiškai svarbu, ar visuomenė ir verslas didesnes energijos kainas vertina kaip laikiną šoką, ar kaip naują normą. Jei įsitikinama, kad brangimas ilgalaikis, tai dažnai virsta antriniais efektais: darbuotojai prašo didesnių atlyginimų, įmonės drąsiau kelia kainas, o infliacijos lūkesčiai įsitvirtina.
Tokiu scenarijumi ECB tenka rinktis tarp dviejų blogybių: per anksti atlaisvinta politika rizikuoja įtvirtinti kainų spaudimą, o griežtesnės palūkanos gali dar labiau slopinti jau ir taip trapų augimą. Dėl to bankas paprastai siunčia signalą, kad vertins duomenis ir energetikos šoko pobūdį, o sprendimai gali būti lėtesni, nei tikėjosi rinkos.
Stagfliacija – rizikos scenarijus
Ekonomistai vis dažniau primena stagfliacijos riziką, kai aukštesnė infliacija sutampa su silpnu augimu. Europai tai ypač jautru, nes energija yra reikšminga sąnaudų dalis, o dalis pramonės tebėra prisitaikymo prie brangesnių išteklių fazėje.
Jei energijos kainų šuolis užsitęstų, namų ūkių perkamoji galia mažėtų, o verslui augtų sąnaudos, todėl investicijos ir vartojimas silpnėtų. Toks fonas didintų spaudimą ECB išlaikyti palūkanas aukštesnes ilgiau, net jei ekonomikos aktyvumas aiškiai lėtėja.
Artimiausiais mėnesiais svarbiausiais indikatoriais taps energetikos kainų dinamika, infliacijos lūkesčiai ir darbo rinkos signalai. Nuo to priklausys, ar ECB galės grįžti prie nuosaikesnio palūkanų mažinimo kelio, ar Europos ekonomikai teks ilgiau gyventi su brangesniu skolinimusi.
Leave a Reply