Europos Sąjungos priklausomybė nuo Kinijos importo kai kuriuose sektoriuose tapo tokia gili, kad patikimų alternatyvų praktiškai nebeliko. Tai didina riziką tiek kainoms, tiek tiekimo saugumui, ypač geopolitinių įtampų ir prekybos ribojimų laikotarpiu.
Eurostato duomenys rodo, kad 2025 metais ES importas iš Kinijos siekė 559,4 mlrd. eurų ir per dešimtmetį išaugo 89 proc. Tuo pat metu ES prekybos deficitas su Kinija 2025 metais sudarė 359,8 mlrd. eurų, o eksportas į Kiniją per metus smuko 6,5 proc.
Įtampa paaštrėjo po to, kai 2025 metais JAV įvedė platesnius muitus kiniškoms prekėms, o Europoje sustiprėjo baimės dėl perteklinės Kinijos gamybos nukreipimo į ES rinką. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen G7 viršūnių susitikime perspėjo apie naują Kinijos šoką, kai subsidijuota perprodukcija gali iškreipti pasaulines rinkas.
ES pramonės komisaras Stéphane Séjourné pastaruoju metu ragino įmones diversifikuoti tiekėjus ir mažinti vienos šalies riziką. Briuselis tuo pat metu stiprina teisines priemones, skirtas apsaugoti rinką nuo nesąžiningos konkurencijos ir strateginės priklausomybės.
Žalioji transformacija Kinijos rankose
Viena jautriausių sričių – žalioji energetika. Eurostato duomenimis, 2024 metais Kinija sudarė 98 proc. ES įvežamų saulės modulių, o importo vertė krito nuo 19,7 mlrd. eurų 2023 metais iki 10,9 mlrd. eurų 2024 metais, daugiausia dėl smukusių kainų, o ne dėl mažesnių apimčių.
Priklausomybė apima ir elektromobilių baterijų grandinę: analitinio centro Loom vertinimu, 2025 metais Kinija tiekė apie 88 proc. į ES importuojamų ličio jonų baterijų elektromobiliams. Europos Parlamento tyrimų padalinys taip pat nurodo, kad ES apie 98 proc. retųjų žemių magnetų įsigyja iš Kinijos, o jie kritiškai svarbūs elektromobilių varikliams, vėjo jėgainėms ir gynybos technologijoms.
Europos Komisijos duomenimis, ES priklausomybė nuo Kinijos magnio siekia apie 97 proc., todėl ši žaliava įtraukta į kritinių žaliavų darbotvarkę. Tikslas – spartinti gavybą, perdirbimą ir perdirbto metalo panaudojimą Europoje, kad tiekimo grandinė būtų atsparesnė.
Robotų bumas ir kainų spaudimas
Pramoninių robotų segmente matomas ne tik priklausomumas, bet ir spartus išstūmimas kainomis. Europos Komisijos importo stebėsenos grupės duomenimis, nuo 2025 metų pradžios iki 2026 metų pradžios pramoninių robotų importas iš Kinijos į ES išaugo 315 proc., o vidutinės kainos krito 29 proc.
Šią kryptį sustiprino Kinijos ilgalaikė pramonės politika Made in China 2025, paremta subsidijomis, pigiu kreditavimu ir mokestinėmis paskatomis. Tarptautinės robotikos federacijos vertinimu, Kinija dabar pagamina daugiau pramoninių robotų nei Vokietija, Pietų Korėja, Japonija ir JAV kartu sudėjus, o perteklinė gamyba skatina agresyvų eksportą.
Chemija, tekstilė ir mediena
Chemijos sektoriuje Europos Komisijos stebėsenos duomenys fiksavo atvejus, kai tam tikrų junginių importas iš Kinijos augo keliasdešimt kartų, o kainos kai kuriais atvejais buvo iki 95 proc. mažesnės nei anksčiau. Dėl Kinijos perteklinių pajėgumų 2025 metais Komisija pradėjo atskirai sekti kai kuriuos etileno ir amoniako pagrindu gaminamus produktus.
Tekstilės ir avalynės importas iš Kinijos išlieka reikšmingas net ir daliai gamybos persikėlus į Pietryčių Aziją. Eurostatas nurodo, kad pagal vertę Kinija sudaro apie 30–35 proc. ES ne vietinės kilmės drabužių ir avalynės importo.
Medienos gaminių rinkoje nauju įtampos tašku tapo surenkamo parketo importas: per vienus metus jis išaugo daugiau nei dešimt kartų, o kainos krito 77 proc. Europos Komisija 2025 metų liepos mėnesį pritaikė 21,3–36,1 proc. muitus, siekdama apsaugoti sektorių, kuriame dirba per 10 000 žmonių ir kurio vertė siekia apie 1,3 mlrd. eurų.
Panaši logika pritaikyta ir dekoratyviniam popieriui, kai 2025 metų rugpjūčio mėnesį buvo įvesti 26,4–26,9 proc. muitai, argumentuojant būtinybe apsaugoti daugiau nei 2 000 darbo vietų. Kritikai pabrėžia, kad tokios priemonės dažnai būna pavėluotos, nes įsikišama tik po to, kai rinkoje jau įvyksta kainų griūtis.
ES bandymai mažinti priklausomybę vis dažniau remiasi ne visišku atsiribojimu, o rizikų mažinimu: tiekėjų diversifikavimu, vietos gamybos skatinimu ir kritinių žaliavų perdirbimo plėtra. Vis dėlto pagrindinis klausimas lieka atviras: ar Europa suspės sustiprinti savo pramoninę bazę, kol priklausomybė nuo Kinijos netaps negrįžtama.
Leave a Reply