Jaunos bulvės daugeliui asocijuojasi su vasara, krapais, trupučiu druskos ir sviestu. Tačiau virtuvėje dažnai daroma viena klaida: bulvės lupamos peiliu ar skustuku taip, tarsi jos būtų senos, o kartu pašalinama ir vertingiausia dalis.
Jaunų bulvių odelė yra itin plona, todėl agresyvus lupimas lengvai „nukanda“ nemažai minkštimo. Dėl to bulvės ne tik praranda dalį maistinių medžiagų, bet ir tampa mažiau sodraus, kremiško skonio.
Bulvės odelė saugo minkštimą nuo išsausėjimo ir padeda išlaikyti dalį skaidulų bei mineralų. Pačiose bulvėse yra kalio, vitamino C, taip pat mažesni kiekiai magnio, fosforo ir folatų, o jų kiekis gali mažėti ilgai mirkant ar per ilgai verdant.
Jaunos bulvės, palyginti su senesnėmis, paprastai turi daugiau vandens, todėl būna lengvesnio, švelnesnio skonio ir mažiau kaloringos. Kartu jos dažnai turi daugiau vitamino C, bet mažiau krakmolo, todėl pervirintos greičiau suyra ir tampa vandeningos.
Vietoj įprasto lupimo geriausia bulves gerai nuplauti po tekančiu vandeniu ir švelniai patrinti nauja indų kempinėle šiurkštesne puse arba daržovių šepetėliu. Taip pašalinsite žemes, o plonytė odelė dažnai pati lengvai „susiraito“ ir nusitrina, nepažeidžiant minkštimo.
Dar paprastesnis būdas yra virti jaunas bulves su odele. Išvirtas jos dažnai būna kremiškesnės, mažiau išsiplauna skonis, o ploną odelę galima nulupti rankomis jau lėkštėje arba valgyti kartu, jei bulvės gerai nuplautos.
Kad bulvės neištižtų, svarbu jų nepervirti: virkite tiek, kad lengvai pasiduotų šakutei, bet dar išlaikytų formą. Taip pat verta vengti ilgo mirkymo vandenyje, nes kartu su vandeniu gali „išeiti“ dalis vandenyje tirpių medžiagų, ypač jei bulvės supjaustytos.
Jei norisi įvairovės, jaunas bulves galima kepti su odele orkaitėje arba ruošti karšto oro gruzdintuvėje. O klasikinis derinys, kuris retai nuvilia, išlieka paprastas: druska, gabalėlis sviesto ir švieži krapai.
Leave a Reply