Indijos vėjo parkas netikėtai pakeitė ekosistemą: plėšrūnų mažiau, smulkūs žinduoliai suklestėjo

Indijos Karnatakos lygumose jau daug metų veikiantys vėjo parkai tiekia elektrą, tačiau kartu keičia vietos gamtą. Tyrėjai fiksuoja ne tik pavienius gyvūnų susidūrimus su turbinomis, bet ir platesnį poveikį visai mitybos grandinei.

Ilgainiui teritorijose prie turbinų sumažėjo plėšriųjų paukščių aktyvumas, o kai kur jų aptinkama rečiau nei gretimuose plotuose be įrenginių. Tuo pat metu ant žemės daugėja smulkių žinduolių ir kai kurių antžeminių paukščių, kuriems anksčiau šiose vietose tekdavo labiau saugotis.

Kas keičiasi vėjo parkuose?

Mokslininkai, tyrę paukščių ir žinduolių pasiskirstymą centrinėje Karnatakoje 2016–2018 metais, nustatė skirtumus tarp teritorijų su turbinomis ir kontrolinių vietovių. Bendras rūšių skaičius ir kai kurių paukščių gausa buvo didesni vietose, kur vėjo jėgainių nėra.

Vėjo parkų aplinkoje dalis rūšių vengia maitintis, perėti ar nakvoti dėl trikdymo, triukšmo ir nuolatinio judesio. Prie rizikų prisideda ir susidūrimai su mentėmis, ypač pavojingi didesniems, lėčiau besidauginantiems plėšriesiems paukščiams.

Kodėl suklesti smulkūs gyvūnai?

Kai plėšrūnų mažiau, susidaro vadinamasis „ekologinis vakuumas“: grobio rūšims sumažėja spaudimas. Tokiose sąlygose smulkūs žinduoliai ir ant žemės gyvenantys paukščiai gali dažniau maitintis atvirose vietose, ilgiau išbūti teritorijoje ir greičiau gausėti.

Šis procesas primena grandininę reakciją, kai pokytis viršutinėje mitybos grandinės dalyje persiduoda žemyn. Rezultatas – vietovė prie turbinų tampa savotiška saugesne zona toms rūšims, kurios paprastai yra plėšrūnų taikinys.

Ką tai reiškia žaliajai energetikai?

Vėjo energetika išlieka svarbi mažinant iškastinio kuro naudojimą, tačiau vis dažniau pabrėžiama, kad projektus būtina derinti su biologinės įvairovės apsauga. Praktikoje tai reiškia tinkamesnį vietų parinkimą, jautrių buveinių vengimą ir priemones, mažinančias paukščių susidūrimus.

Tyrėjų įžvalgos rodo, kad vėjo parkų poveikis gali būti ne tik tiesioginis, bet ir struktūrinis: keičiasi rūšių santykiai ir vietos ekosistemos pusiausvyra. Todėl planuojant naujus parkus vis svarbesni tampa ilgalaikiai stebėjimai ir poveikio gamtai vertinimas.