Iš tolo jūrinės vėjo jėgainės atrodo ramiai ir nuspėjamai, tačiau atmosferoje virš jų gali vykti procesai, kurie keičia debesuotumą ir kritulių pasiskirstymą pakrantėje. Mokslininkai vis dažniau kalba apie reiškinį, vadinamą vėjo bangomis, kai dideli jėgainių masyvai sukelia toli sklindančius oro srauto ir slėgio svyravimus.
Tokie svyravimai nėra susiję su vandens bangomis jūroje. Tai atmosferos „pulsavimas“, kai dėl vėjo parkų suformuojamo srauto pėdsako keičiasi oro tankis, turbulencija ir vertikalus oro judėjimas, o tai gali daryti įtaką debesų formavimuisi ir kritulių pobūdžiui.
Kas yra vėjo bangos?
Vėjo elektrinių mentės iš vėjo paima dalį kinetinės energijos, todėl už parko susidaro vadinamasis pėdsakas: lėtesnio, labiau turbulentiško oro zona. Kai vėjas stiprus ir parkas didelis, šis pėdsakas gali išsiplėsti ir sąveikauti su aplinkiniais oro sluoksniais, sukeldamas banginio pobūdžio slėgio ir oro tankio kitimą.
Šis efektas ypač aktualus jūroje, kur vėjo srautas paprastai būna tolygesnis nei sausumoje, o didelės jėgainių grupės veikia kaip dirbtinis reljefo barjeras. Dėl to gali susidaryti situacijos, kai vienose vietose krituliai sustiprėja, o kitose, ypač pavėjui, silpnėja.
Kodėl pakrantėje krituliai gali kisti?
Tyrimuose, kuriuos aptaria JAV Delavero universiteto mokslininkai, remiamasi pažangiais meteorologiniais modeliais ir duomenimis iš Jungtinės Karalystės pakrantės. Analizuojant jūrinių parkų poveikį, dėmesys krypo į tai, kaip vėjo parkai keičia oro masių susikirtimo ir išsiskyrimo zonas.
Prieš vėjo parką, kai greitesnis vėjas atsiremia į dėl turbinų sulėtėjusį srautą, gali didėti konvergencija: oras „susispaudžia“ ir yra keliamas aukštyn. Kylantis oras vėsta, jame lengviau kondensuojasi drėgmė, todėl kai kuriais atvejais krituliai gali suintensyvėti virš parko ar šalia jo.
Už vėjo parko gali susidaryti priešinga fazė, kai oras leidžiasi žemyn ir šyla, o tai mažina santykinę drėgmę. Tokiu atveju pavėjui esančiose teritorijose krituliai gali tapti retesni arba silpnesni, o jų pasiskirstymas gali kisti net ir keliasdešimt kilometrų nuo pakrantės.
Ką tai reiškia vėjo energetikos plėtrai?
Mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai savaime nereiškia, jog jūriniai vėjo parkai yra neigiama klimato ar oro reiškinių priežastis. Tačiau tai signalas planuotojams ir inžinieriams, kad parko išdėstymas, turbinų tankis, atstumas iki kranto ir vyraujančių vėjų kryptys gali būti svarbūs ne tik energijos gamybai, bet ir galimam mikro- bei mezomastelio poveikiui atmosferai.
Praktiškai tai gali reikšti poreikį tikslinti poveikio aplinkai vertinimus: neapsiriboti vien triukšmo, biologinės įvairovės ar kraštovaizdžio klausimais, bet ir labiau vertinti, kaip didelio masto parkai keičia turbulenciją bei drėgmės pernašą. Kuo daugiau jūroje statoma turbinų, tuo svarbesni tampa modeliai ir stebėsenos duomenys, kad būtų rasta pusiausvyra tarp švarios energijos ir prognozuojamų atmosferos pokyčių.
Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad kritulių kaitą pakrantėse lemia daugybė veiksnių: nuo sezoninių svyravimų iki didesnių klimato tendencijų. Todėl vėjo parkų poveikį būtina vertinti atsargiai, remiantis ilgesnėmis stebėsenos sekomis, kelių modelių palyginimais ir aiškiai atskiriant koreliaciją nuo priežastinio ryšio.
Leave a Reply