Po maždaug 25 metų pertraukos Lenkija planuoja sugrįžti prie tankų gamybos, o pirmieji K2PL modeliai iš šalies gamyklų turėtų išriedėti 2028 metais. Varšuva pabrėžia, kad vien vidaus užsakymų gali nepakakti, todėl kartu nuo pradžių dėliojamas ir eksporto scenarijus.
Gamybos pagrindas – susitarimai su Pietų Korėjos gamintoju Hyundai Rotem dėl K2 platformos ir jos polonizuotos versijos K2PL. Planuojama, kad Glivicų pramonės bazėje būtų ne tik surenkami tankai, bet ir nuosekliai perimamos technologijos bei gamybinės kompetencijos.
Gamyba Glivicuose ir terminai
Pagal viešai aptartą kryptį K2PL projektas apima lokalizuotą gamybą Lenkijoje, kad dalis tiekimo grandinės, aptarnavimo ir modernizavimo darbų liktų šalies įmonėms. Tai svarbu ir kariniam mobilumui, ir technikos priežiūrai, kai atsarginių dalių bei remonto pajėgumų reikia čia pat, o ne už tūkstančių kilometrų.
Skelbiama, kad artimiausi tikslai siejami su pirmųjų K2PL vienetų pagaminimu 2028 metais. Kartu akcentuojama, jog vien tankų surinkimas nėra galutinis tikslas – siekiama, kad ilgainiui didėtų vietoje atliekamų darbų apimtis, įskaitant aptarnavimą, modifikacijas ir dalies komponentų gamybą.
Kodėl kalbama apie eksportą?
Lenkijos politikai atvirai įvardija, kad vien nacionalinės kariuomenės poreikiai nebūtinai užtikrins ilgalaikį gamybos pelningumą ir stabilų užsakymų srautą. Dėl to svarstoma, kaip nuo pat pradžių pritraukti užsienio pirkėjus ir kurti modelį, leidžiantį gamykloms dirbti nuolat, o ne „bangomis“ pagal vieną didelį vidaus kontraktą.
Seimo gynybos komiteto vadovas Andrzejus Grzybas viešai akcentavo, kad gamybą reikėtų orientuoti ne tik į Lenkijos kariuomenę, bet ir į partnerius užsienyje.
„Vien vidaus užsakymai nepadės užtikrinti ilgalaikės gamybos tęstinumo. Jei norime išlaikyti pajėgumus ir auginti pramonę, turime ieškoti partnerių ir klientų už Lenkijos ribų“, – sakė Andrzejus Grzybas.
Lenkijos viešojoje erdvėje taip pat minima, kad kariuomenės poreikiai teoriškai galėtų būti gerokai didesni nei dabar užsakytas kiekis, o ilgalaikėje perspektyvoje kalbama net apie maždaug 1 000 vienetų, paremtų korėjietiška konstrukcija. Tokie skaičiai rodo ambiciją sparčiai atnaujinti šarvuotąsias pajėgas, tačiau kartu paaiškina, kodėl pramonė nori turėti ir eksporto „antrą koją“.
Įstatymai ir sandoriai tarp vyriausybių
Eksporto planams paremti Lenkijoje svarstomi teisiniai pokyčiai, kurie palengvintų ginkluotės pardavimą per sandorius tarp vyriausybių. Tokia schema dažnai pasirenkama, kai pirkėjas nori aiškios valstybės garantijos, politinio įsipareigojimo ir greitesnių procedūrų nei įprasti viešieji pirkimai.
Už šių pokyčių parengimą atsakinga Gynybos ministerija, o kartu numatoma stiprinti Ginkluotės agentūros vaidmenį. Analizuojami kitų valstybių modeliai, įskaitant Pietų Korėjos ir Prancūzijos praktiką, kur eksporte reikšmingą dalį prisiima valstybė, padėdama pramonei sudaryti didelės apimties gynybos sandorius.
Jei planai bus įgyvendinti, K2PL programa Lenkijai taptų ne vien kariuomenės modernizavimo priemone, bet ir bandymu sugrįžti į Europos gynybos pramonės eksportuotojų gretas. Esminis klausimas išliks tas pats: ar pavyks suderinti technologijų perėmimą, gamybos tempą ir realią paklausą užsienyje.
Leave a Reply