Lenkijoje baigėsi viešos konsultacijos dėl Šilumos ūkio transformacijos iki 2040 metų strategijos projekto, kuriuo siekiama spartinti centralizuoto šilumos tiekimo elektrifikaciją. Dokumentas apima sisteminį šildymą, kai šiluma iš katilinių ir kogeneracinių elektrinių vartotojams tiekiama šilumos tinklais.
Vienas ryškiausių projekto tikslų – iki 2040 metų pasiekti 5,5 GW šiluminės galios „power-to-heat“ sprendimuose, įskaitant didelio masto šilumos siurblius ir elektrinius katilus. Taip pat numatoma didinti atsinaujinančių energijos išteklių dalį šilumos ūkyje ir sparčiai plėsti šilumos kaupimo pajėgumus.
Kas lemia elektrifikacijos sėkmę?
Lenkijos šilumos energetikos sektorių vienijanti organizacija PTEC teigia, kad kryptis pasirinkta teisinga, tačiau tikslų įgyvendinimas priklausys nuo trijų tarpusavyje susijusių prielaidų. Pasak PTEC, vien deklaruoti galutinę viziją nepakanka – būtina aiški, numatoma ir investuotojams suprantama įgyvendinimo trajektorija.
„Pagrindinis strategijos elementas yra 5,5 GW „power-to-heat“ tikslas, tačiau jo įgyvendinimas priklauso nuo trijų susijusių sąlygų“, – sakė PTEC vadovas Marcinas Laskowskis.
Pirmoji sąlyga – elektros tinklų prijungimo galių prieinamumas. Didelio masto šilumos siurbliai ir elektrodiniai katilai reikalauja didelių galių, o dėl jų konkuruoja ir pramonė, transporto elektrifikacija, energijos kaupimo projektai bei duomenų centrai, todėl didmiesčiuose prijungimo „langas“ gali tapti kritiniu ribojimu.
Antroji sąlyga – elektros tinklų naudojimo ekonomika, ypač perdavimo ir skirstymo dedamosios galutinėje kainoje. PTEC atkreipia dėmesį, kad „power-to-heat“ dažnai pristatomas kaip būdas naudoti pigesnę elektrą, kai sistemoje susidaro atsinaujinančios generacijos perteklius, tačiau realią naudą gali „suvalgyti“ fiksuotos ir su vartojimu susietos tinklų dedamosios.
Trečioji sąlyga – šilumos tinklų modernizavimas ir plėtra. Elektriniai šilumos šaltiniai, šilumos kaupikliai ir žematemperatūriai sprendimai reikalauja tinklų, galinčių dirbti su nauju režimu, o investicijų poreikis tinkluose gali būti panašaus masto kaip ir naujų šilumos gamybos pajėgumų diegimas.
Dujos, saugumas ir brangios alternatyvos
PTEC pabrėžia, kad elektrifikacija turi vykti kartu išlaikant sistemos patikimumą ir galimybę remti nacionalinės elektros sistemos stabilumą, ypač piko metu. Ten, kur elektrifikacijos potencialas ribotas, šilumos ūkiui vis dar reikia sprendimų, galinčių greitai užtikrinti didelę šilumos galią.
Strategijos projekte gamtinės dujos įvardijamos kaip pereinamasis kuras, tačiau PTEC ragina tiksliau apibrėžti kogeneracijos vaidmenį po 2035 metų. Organizacijos vertinimu, daugelyje miestų dujinės kogeneracijos jėgainės šiuo metu išlieka praktiškiausias būdas greitai pakeisti iš rinkos traukiamus anglies blokus, nemažinant tiekimo saugumo.
„Svarbu, kad dokumentas įvertintų ne tik biometano ir vandenilio prieinamumą, bet ir tai, kad jų kaina išlieka aukšta“, – sakė M. Laskowskis.
Strategijos projekte numatyta, kad iki 2040 metų centralizuotame šilumos tiekime atsinaujinantys energijos ištekliai sudarys 52,2 proc. Be to, planuojama, kad šilumos kaupimo pajėgumai pasieks 576 GWh, o tai turėtų padėti išlyginti sezoninius ir paros svyravimus.
Kiek kainuos pertvarka?
Strategijos rengėjai nurodo, kad šilumos ūkio transformacija pareikalaus didelio kapitalo ir ilgalaikio finansavimo stabilumo. Pagal projekto skaičiavimus, investicijų poreikis iki 2040 metų, priklausomai nuo pasirinkto scenarijaus, siektų apie 45–53 milijardus eurų.
Tokia apimtis apima naujų šilumos gamybos pajėgumų statybą, šilumos tinklų modernizavimą ir plėtrą bei šilumos kaupiklių diegimą. Rinkos dalyviai pabrėžia, kad be aiškių reguliavimo taisyklių, tinklų plėtros planavimo ir ekonomiškai pagrįstų tarifų elektrifikacijos tempas gali atsilikti nuo užsibrėžtų tikslų.
Leave a Reply