Galapagų salose Ramiajame vandenyne baigta viena didžiausių invazinių rūšių naikinimo kampanijų: per kelis dešimtmečius čia buvo siekiama pašalinti sulaukėjusias ožkas, kurios ardė vietines ekosistemas. Skelbiama, kad skirtingose salyno dalyse iš viso sunaikinta per 140 000 gyvūnų, o darbai užtruko apie 30 metų.
Ožkos į Galapagus pateko ne natūraliai: jas į salas kadaise atgabeno jūreiviai, piratai ir banginių medžiotojai, palikdavę gyvūnus kaip „atsargą“ būsimoms kelionėms. Kadangi salose trūko stambių plėšrūnų, jų populiacija sparčiai augo ir ėmė daryti didelę žalą augmenijai.
Gamtosaugininkai pabrėžia, kad ožkos naikino lapus, jaunus ūglius, medžių žievę ir net kaktusus, kurie svarbūs milžiniškiems vėžliams ir kitiems endeminiams gyvūnams. Be to, ištrypus augaliją dirvožemis tapo labiau pažeidžiamas erozijai, o miškų ir krūmynų atsikūrimas sulėtėjo.
Kaip veikė „Judo ožkos“?
Kampanija buvo vykdoma taikant įvairias priemones: dirbo medžiotojų komandos, naudoti specialiai apmokyti šunys, skaitmeniniai žemėlapiai ir sraigtasparniai. Operacijos iš oro leido greitai aptikti dideles bandas, o vien per pirmuosius septynis mėnesius šiaurinėje Isabelos salos dalyje sunaikinta daugiau kaip 55 000 ožkų.
Vis dėlto net sumažinus populiaciją apie 99 proc., problema neišnyko: mažos grupės likdavo nepastebėtos, slėpėsi tankmėse ir vėl dauginosi. Tuomet svarbų vaidmenį atliko vadinamosios „Judo ožkos“ – gyvūnai, kurie netiesiogiai padėjo surasti likusias bandas.
Keli sugauti gyvūnai buvo sterilizuoti, jiems uždėti radijo siųstuvus turintys antkakliai, o tada jie paleisti atgal į gamtą. Kadangi ožkos yra socialūs gyvūnai, jos ieško kitų savo rūšies atstovų, todėl sekdami „Judo ožkų“ signalą specialistai galėdavo aptikti ir likusias grupes; šiaurinėje Isabelos dalyje šiam tikslui panaudota apie 770 tokių ožkų.
Kas pasikeitė po naikinimo?
Po invazinių gyvūnų pašalinimo dalyje teritorijų pradėjo atsikurti augmenija: vėl pasirodė jaunų medžių ir krūmų atžalų, sparčiau ėmė plisti kai kurie endeminiai augalai, įskaitant opuncijas. Tai svarbu, nes Galapagų ekosistemos yra labai jautrios, o daugelio rūšių mityba ir buveinės tiesiogiai priklauso nuo vietinės augalijos.
Teigiama, kad atsigavusi augmenija padėjo ir kai kurioms paukščių rūšims, kurioms reikalingos drėgnesnės, tankesnės buveinės. Tačiau kartu pabrėžiama, kad ekosistemos negrįžta į „ankstesnę būseną“ iš karto: atsivėrusiose teritorijose gali plisti kiti invaziniai augalai, o atsikurianti augalija ne visada identiška tai, kuri dominavo iki ožkų išplitimo.
Tokio masto operacijos Galapaguose dažnai minimos kaip pavyzdys, kaip sudėtinga, bet įmanoma suvaldyti invazines rūšis izoliuotose salų ekosistemose. Vis dėlto ilgalaikė sėkmė priklauso ne tik nuo populiacijos sumažinimo, bet ir nuo nuolatinės stebėsenos bei naujų invazijų prevencijos.
Leave a Reply