Naujas tyrimas rodo, kad prieš penkis didžiausius masinio išnykimo įvykius Žemės istorijoje planetos klimato ir vandenynų chemijos rodikliai elgėsi neįprastai. Mokslininkai tai apibūdina kaip savotišką sistemos svyravimą, kuris galėjo signalizuoti artėjantį didelį lūžį.
Darbas, publikuotas žurnale „Nature Communications“, apėmė maždaug 539 mln. metų laikotarpį ir išskyrė penkis skirtingus klimato režimus. Tarp jų nustatytos staigių perėjimų fazės, kai aplinka kito greitai, o gyvybė tapdavo labiau pažeidžiama.
Kas yra biosferos pažeidžiamumas?
Tyrėjai pasiūlė rodiklį, apibūdinantį bendrą biosferos pažeidžiamumą: jis sujungia išnykimo ir naujų rūšių atsiradimo tempus su bendru biologinės įvairovės lygiu. Paprastai tariant, vertinama, ar ekosistemos pokyčių greitis pradeda lenkti pačios biosferos gebėjimą išlaikyti stabilumą.
Vienas iš autorių, Vilniaus universiteto paleontologas ir Žemės sistemų mokslininkas Andrej Spiridonov pabrėžė, kad rodiklis nėra vieno regiono ar vienos rūšies termometras. Jis aprašo bendrą foną, kuriame net ir papildomi sukrėtimai gali turėti didesnį poveikį.
„Kai sistema artėja prie kritinio perėjimo, tai suteikia informacijos apie galimą didelį būsimą pokytį, pavyzdžiui, masinį išnykimą ar net jų seriją“, – sakė A. Spiridonov.
Temperatūra ir staigūs perėjimai
Analizė parodė, kad ilgesniais laikotarpiais didesnis pažeidžiamumas dažniau sutapdavo su šiltesniu klimatu. Tačiau ryškiausi šuoliai fiksuoti būtent klimato režimų sandūrose, kai aplinkos sąlygos persitvarkydavo sparčiausiai.
Tai nereiškia, kad vien klimato ar vandenynų chemijos nestabilumas automatiškai sukelia masinį išnykimą. Žinomi ir kiti lemiami veiksniai, pavyzdžiui, didelio asteroido smūgiai ar milžiniškas vulkanizmas, tačiau naujasis darbas siūlo paaiškinimą, kodėl tam tikrais laikotarpiais biosfera būdavo labiau pažeidžiama.
Ką tai sako apie dabartį?
Tyrimas yra istorinis ir pats savaime neprognozuoja, kas nutiks artimiausiais dešimtmečiais. Vis dėlto jis svarbus platesniame kontekste, nes šiandien mokslininkai fiksuoja spartų klimato šiltėjimą ir biologinės įvairovės nykimą, o tai didina diskusijas apie vadinamąjį šeštąjį masinį išnykimą.
Autorių teigimu, dabartinis geologinis laikotarpis, kainozojus, pagal jų rodiklį išsiskiria palyginti mažu foniniu pažeidžiamumu. Tačiau pabrėžiama, kad žmogaus veikla, įskaitant šiltnamio dujų emisijas, buveinių naikinimą ir taršą, gali sukelti reikšmingų pokyčių net ir esant santykinai stabiliam fonui.
Leave a Reply