1889 metais į negyvenamą Manavatavio (Didžiąją) salą netoli Naujosios Zelandijos buvo atgabentos keturios naminės ožkos. Tuo metu toks sprendimas atrodė praktiškas: jūreiviai ir banginių medžiotojai neretai palikdavo gyvūnų atokiose salose kaip maisto atsargą nelaimės atveju.
Izoliuotoje saloje ožkos rado palankias sąlygas daugintis, nes netrūko augalijos, o natūralių plėšrūnų, galinčių reguliuoti populiaciją, nebuvo. Per kelis dešimtmečius iš kelių gyvūnų susiformavo šimtus individų siekianti banda.
Po 57 metų žmonėms sugrįžus į salą paaiškėjo, kad pokyčiai neapsiribojo vien gausesniais gyvūnais.
Didžiausias smūgis teko augalijai: ožkos intensyviai gano ir ėda ne tik žolę, bet ir krūmus, jaunas medžių atžalas, plačialapius augalus. Tokiose mažose salų ekosistemose augalų danga yra kritiškai svarbi, nes ji saugo dirvožemį nuo erozijos ir sudaro buveines vabzdžiams, paukščiams bei kitiems gyvūnams.
Ilgainiui buvo pastebėta, kad nykstant augalams dirvožemis praranda stabilumą, vietomis išmindomas, o kartu mažėja ir rūšių, priklausomų nuo tankesnės augmenijos, galimybės maitintis bei veistis. Tai tipinis invazinių arba žmogaus įvežtų žolėdžių poveikio scenarijus salose, kur vietinės rūšys evoliuciškai nebuvo prisitaikiusios prie tokio intensyvaus ganymo.
Retų augalų kaina
Naujosios Zelandijos Gamtos apsaugos departamento (DOC) aprašomuose salos tyrimuose pabrėžiama, kad dalis vietinių augalų priartėjo prie išnykimo ribos. Dar XIX amžiaus pabaigoje salą lankę botanikai fiksavo rūšis, kurių vėlesni tyrėjai jau neberado.
Vienu ryškiausių pavyzdžių laikomas itin retas augalas Pennantia baylisiana, kuris tam tikru laikotarpiu buvo žinomas tik iš vieno egzemplioriaus. Mokslininkai augalų nykimą siejo su ilgalaikiu ožkų buvimu ir nuolatiniu atžalų bei lapijos nuėdimu.
1946 metais pradėta ožkų išgabenimo operacija
1946 metais, praėjus 57 metams nuo keturių ožkų atgabenimo, buvo organizuota ekspedicija gyvūnams iš salos išgabenti. Operacija truko kiek daugiau nei mėnesį, o iš salos buvo išvežtos 393 ožkos.
Šis skaičius tapo aiškiu priminimu, kaip greitai populiacija gali išaugti be natūralių ribojančių veiksnių. Mažoje teritorijoje net ir keli šimtai žolėdžių gali iš esmės perkurti kraštovaizdį ir pakeisti rūšių pusiausvyrą.
Atsigavimas įmanomas, bet ne visada pilnas
Pašalinus ožkas augalija pradėjo pamažu atsikurti: grįžo žoliniai augalai, vėliau ėmė atželti ir sumedėjusi augmenija. Tačiau ekosistema ne visada gali paprastai sugrįžti į buvusią būklę, ypač jei per kelis dešimtmečius dalis rūšių spėjo išnykti vietoje.
Gamtosaugininkai pabrėžia, kad salose invazinių žinduolių kontrolė dažnai tampa vienu efektyviausių būdų atkurti biologinę įvairovę. Manavatavio istorija šiandien minima kaip pamoka, kodėl net „nedidelis“ žmogaus įsikišimas izoliuotoje gamtos sistemoje gali turėti ilgalaikių pasekmių.
Leave a Reply