Portugalijos leidybos rinkoje veiklą pradėjo naujas leidyklos ženklas „Kiala“, kurio tikslas – nuosekliai leisti knygas, parašytas juodaodžių autorių, ir taip mažinti jų nepakankamą matomumą knygynuose. Iniciatyvos autorė ir redaktorė Elga Fontes sako, kad tai nėra bandymas kurti atskirą literatūros lentyną, o pastanga išplėsti „normą“ – ką Portugalijoje įprasta laikyti leidybai „tinkančiu“ balsu.
„Kiala“ oficialiai startavo 2026 metų gegužę kaip leidyklos „Vírgula d’Interrogação“ ženklas. Pavadinimas, pasak E. Fontes, kilęs iš kimbundu kalbos ir reiškia apšviesti, atnešti šviesą – tai turėtų atspindėti ir misiją, ir kryptį, kuria siekiama keisti vietinę kultūrinę ekosistemą.
Kas stumia autorius į paraštes?
E. Fontes teigia, kad idėja kilo iš asmeninės patirties: studijų metu ji analizavo vienos Portugalijos leidyklos katalogą ir pastebėjo, kad tarp šimtų per kelerius metus išleistų knygų tik maždaug dešimtadalis buvo ne baltųjų autorių darbai. Vėliau, peržvelgusi ir kitų leidybos grupių naujienas, ji padarė panašią išvadą – erdvės juodaodžių autoriams trūksta ir šiandien.
Portugalijoje, pasak jos, nėra plačiai žinomo, nuoseklaus tyrimo ar viešos stebėsenos, kuri sistemingai vertintų rasinę reprezentaciją leidyboje. Dėl to rinkos disproporcijos dažnai lieka „nematomos“: jei kažko neskaičiuoji, sunku įrodyti mastą ir dar sunkiau įtikinti, kad problema struktūrinė.
Leidėja pabrėžia, kad vieno „kaltininko“ nėra: sprendimus lemia redaktoriai, agentai, kritikai, knygynų politika ir skaitytojų įpročiai, o socialiniai tinklai dažniau išryškina tai, kas jau ir taip matoma. Mažoje rinkoje leidėjai paprastai ieško komercinio saugumo, todėl „netipiški“ vardai ar temos neretai laikomi rizika.
Ne tik apie rasizmą ir skausmą
„Kiala“ siekia ginčyti dar vieną įsišaknijusią nuostatą – kad juodaodžių autorių literatūra privalo būti apie rasinę patirtį, diskriminaciją ar kančią. E. Fontes teigimu, toks požiūris redukuoja autorius iki vienos tapatybės dimensijos ir atima iš jų teisę būti vertinamiems kaip universalūs kūrėjai, galintys rašyti bet kokia tema.
„Su „Kiala“ norėjome sujudinti nuostatą, kad juodaodis žmogus gali rašyti tik apie rasizmą ir kančią“, – sakė Elga Fontes.
Pirmasis „Kiala“ leidinys – JAV autorės ir visuomenininkės Mikki Kendall negrožinė knyga apie feminizmą ir socialinę nelygybę, kurioje aptariami klasės, skurdo, smurto ir etniškumo klausimai. Antrasis leidinys, planuojamas 2026 metų lapkritį, – Akwaeke Emezi romanas The Death of Vivek Oji, pasakojantis apie tapatybę, šeimą ir brandą Nigerijos visuomenės kontekste.
„Kiala“ augimo planas ir rinka
Leidykla kol kas planuoja nedidelį tempą: 2026 metais – dvi knygos, 2027 metais – trys, o 2027 metų sąrašas, pasak leidėjos, jau suderintas ir bus orientuotas į grožinę literatūrą. Tolimesnėje perspektyvoje, nuo 2028 metų, ketinama pradėti leisti ir Portugalijos autorius.
E. Fontes pripažįsta, kad toks projektas neišvengiamai bus vadinamas nišiniu, o dalis auditorijos jį gali vertinti priešiškai. Vis dėlto ji akcentuoja praktinį tikslą: būti tradicinės rinkos dalimi – ne kurti atskirą platinimo kanalą, o užtikrinti, kad juodaodžių autorių knygos atsirastų ten, kur jų trūksta, ir būtų randamos „normaliai“, be išskyrimo.
Didžiausi iššūkiai, būdingi daugeliui nepriklausomų leidėjų, išlieka tie patys: platinimas, gamybos sąnaudos, popieriaus kainos ir ribota vietinė paklausa. Šiuos veiksnius dar labiau sustiprina pragyvenimo kaštai ir bendri skaitymo įpročiai, dėl kurių knygų kainos mažoje rinkoje dažnai kyla, o rizikos tolerancija mažėja.
Ilgalaikis „Kiala“ tikslas, anot įkūrėjos, paradoksalus: pasiekti tašką, kai tokios leidyklos apskritai nebereikės, nes platesnė rinka pati natūraliai ir nuosekliai investuos į įvairių šalių, žanrų ir patirčių juodaodžių autorius. Kol kas „Kiala“ siekia, kad juodaodžių rašytojai Portugalijos knygynuose nustotų būti išimtimi ir taptų kasdienybe.
Leave a Reply