Skėtinė žvynabudė, dažniau vadinama kaniu, yra vienas populiariausių valgomų grybų, tačiau dalis žmonių jos vengia dėl panašumo į mirtinai nuodingą žalsvąją musmirę. Vis dėlto patyrę grybautojai pabrėžia, kad kanios atpažįstamos pagal būdingą žiedą ant koto, žvynuotą kepurėlę ir aiškų grybų kvapą.
Kepurėlių skonis ryškus, todėl klasikiniai kepsneliai, apvolioti įprastuose džiūvėsėliuose, neretai išeina per sunkūs ir greitai prisigeria riebalų. Lengvesnė alternatyva yra japoniški „panko“ džiūvėsėliai: jų dribsniai didesni, netolygūs, todėl kepant sukuria itin traškią, bet ne tokią kietą plutelę.
Kad kanios išliktų sultingos, jų geriau neplauti po tekančiu vandeniu ir ne mirkyti ilgai dubenyje. Praktikoje dažniausiai pakanka nuvalyti kepurėles šepetėliu arba lengvai drėgnu popieriniu rankšluosčiu, nes grybai greitai sugeria drėgmę ir vėliau prastėja tekstūra.
Prieš kepant kepurėles patogu trumpai pamirkyti piene, tada perkelti į plaktą kiaušinį ir švelniai apvolioti „panko“ džiūvėsėliuose. Kepti verta gerai įkaitintuose, bet nerūkančiuose riebaluose: per žema temperatūra lemia, kad apvoliojimas sugeria daugiau riebalų, o per aukšta greitai sudegina plutelę, kol grybas dar nespėja suminkštėti.
Patogiausia rinktis tvirtas, jaunas kepurėles, kurių skersmuo telpa keptuvėje. Jei kepurėlės didelės, jas geriau perpjauti pusiau ar į ketvirčius dar prieš apvoliojimą, kad tolygiai iškeptų ir būtų lengviau apversti.
Patiekti galima tradiciškai su bulvėmis ir salotomis, tačiau vis dažniau renkamasi lengvesnį variantą su jogurtiniu žolelių padažu ir pomidorų salotomis. Tokie kanios kepsneliai skanūs ir atvėsę, todėl tinka ir kaip užkandis.
Svarbiausia taisyklė išlieka saugumas: jei kyla bent menkiausia abejonė dėl grybo tapatybės, jo geriau neimti. Apsinuodijimų rizika susijusi ne su pačiomis kaniomis, o su neteisingu atpažinimu, todėl pradedantiesiems rekomenduojama grybauti su patyrusiu žmogumi.
Leave a Reply