Maisto įperkamumas pasaulyje gali tapti vienu didžiausių socialinių iššūkių: naujas modeliavimu paremtas tyrimas rodo, kad iki 2050 metų daliai žmonių maistas gali kainuoti beveik pusę jų pajamų. Didžiausia našta prognozuojama skurdžiausiems gyventojams, o skirtumai tarp turtingųjų ir vargingųjų, tikėtina, dar labiau didės.
Tyrimą parengę mokslininkai išanalizavo tūkstančius galimų ateities scenarijų ir vertino ne vien maisto kainas, bet ir tai, kaip tarpusavyje sąveikauja energija, vanduo, žemės naudojimas, demografija bei ekonomika. Tokia prieiga leidžia pamatyti, kad vieno sektoriaus sprendimai, pavyzdžiui, klimato kaitos švelninimo priemonės, gali netiesiogiai didinti spaudimą maisto sistemai.
Kur maisto našta gali būti didžiausia?
Pagal vidutines projekcijas, didžiausia maisto išlaidų našta 2050 metais tikėtina kai kuriuose Afrikos regionuose ir Indijoje. Skaičiavimai rodo, kad skurdžiausiems gyventojams Vakarų, Rytų ir Pietų Afrikoje maistas gali pareikalauti apie 42–50 proc. pajamų, o tai reikštų nuolatinį kompromisą tarp maisto, būsto, sveikatos priežiūros ir švietimo.
„Jei maistas suvalgo pusę pajamų, tai tampa destabilizuojančiu veiksniu visam žmogaus gyvenimui, nes beveik nelieka lėšų kitiems būtiniems poreikiams“, – sakė MIT energetikos tyrėja Jennifer Morris.
Tyrėjai pabrėžia, kad tokį scenarijų gali stiprinti keli veiksniai vienu metu: žemos pajamos, kainų augimas ir konkurencija dėl žemės. Jei dalis žemės būtų nukreipta dekarbonizacijai, pavyzdžiui, biokuro žaliavoms ar miškų plėtrai, maisto gamybai liktų mažiau ploto, o tai kai kuriais atvejais keltų kainas.
Skirtumai tarp turtingų ir skurdžių – milžiniški
Tyrimas akcentuoja, kad regioniniai vidurkiai gali klaidinti: net jei bendra situacija šalyje ar regione atrodytų „vidutiniškai pakenčiama“, pažeidžiamiausios grupės patirtų visiškai kitokią realybę. Pavyzdžiui, Pietų Afrikoje skurdžiausiems maistas galėtų kainuoti apie 50 proc. pajamų, kai turtingiausiems – tik apie 6 proc.
„Šiame darbe aiškiai matyti, kad nėra vieno veiksnio, kuris lemtų ateities maisto, energijos ar vandens nesaugumą: riziką formuoja pajamos, regioninės sąlygos, žemėnauda, energijos sistemos, vandens prieinamumas ir vartotojų elgsena“, – sakė vienas tyrimo autorių Gi Joo Kim.
Brangti gali ne tik maistas
Modeliavimas rodo, kad spaudimas namų ūkių biudžetams gali didėti ir dėl energijos bei vandens. Kai kuriose Artimųjų Rytų ir Pietų Afrikos dalyse išlaidas energijai gali kelti auganti vėsinimo paklausa ir priklausomybė nuo iškastinio kuro, o Pietų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje ryškesnė rizika siejama su vandens stygiumi ir intensyviu požeminio vandens naudojimu.
Mokslininkai pabrėžia, kad jų rezultatai nėra konkrečios ateities „pranašystė“ – tai galimų krypčių žemėlapis, rodantis, kokiomis sąlygomis nelygybė ir išteklių trūkumas gali smarkiai išaugti. Tyrėjų teigimu, didžiausią poveikį pažeidžiamiems gyventojams gali turėti priemonės, kurios vienu metu mažina skurdą, stabilizuoja maisto kainas, didina žemės ūkio našumą ir atsparumą klimatui bei gerina vandens ir energijos prieinamumą.
Leave a Reply