Polesės miškuose šiuo laikotarpiu pastebėtas neįprastos išvaizdos grybas, kurį iš pirmo žvilgsnio nesunku palaikyti žalios mėsos gabalu. Tai kepeninis liežuvėlis, dar vadinamas kepenine fistolina (Fistulina hepatica) – valgomas grybas, išsiskiriantis mėsingu vaisiakūniu, rausvai ruda spalva ir ryškia ypatybe: pažeidus audinius gali pasirodyti raudonos, į sultis panašios išskyros.
Šis grybas žinomas ir kitais pavadinimais, o angliškai dažnai vadinamas jautienos kepsniu arba jautienos liežuviu dėl formos ir tekstūros asociacijų. Būtent raudonos išskyros ir viduje matomas gyslų raštas sustiprina įspūdį, kad tai ne grybas, o mėsos gabalas.
Kaip jis atrodo ir kuo išsiskiria
Kepeninio liežuvėlio vaisiakūnis dažniausiai būna itin mėsingas, 7–20 centimetrų skersmens, tačiau palankiomis sąlygomis gali užaugti ir didesnis. Forma neretai primena vėduoklę, liežuvį ar netaisyklingą pusapvalį išaugą, o atspalviai varijuoja nuo kepenų raudonumo iki rusvai raudonos.
Jauni grybai paprastai būna drėgni, lipnūs, vėliau jų paviršius sausėja. Perpjovus ar stipriau paspaudus minkštimą, iš jo gali išsiskirti raudonos sultys, o viduje dažnai matomas marmurą primenantis raštas: šviesesnė masė su raudonais ruoželiais.
Kur auga ir kada jo ieškoti
Šis grybas dažniausiai aptinkamas lapuočių miškuose, ypač ten, kur gausu senų ąžuolų ar bukų. Jis linkęs augti ant gyvų medžių, prie kamieno pagrindo, žaizdų vietose ar drevėse, todėl dažnai pastebimas ne miško paklotėje, o ant medienos.
Kepeninis liežuvėlis laikomas parazitiniu grybu: pažeidžia medieną ir sukelia rudąjį puvinį, kuris silpnina medį. Polesėje jo sezonas paprastai siejamas su vasaros pabaiga ir rudeniu, o pranešama, kad jo galima rasti ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Karpatuose.
Ar saugu valgyti kepeninį liežuvėlį?
Kepeninė fistolina priskiriama valgomiems grybams, tačiau kulinarinės savybės labai priklauso nuo amžiaus. Dažniausiai rekomenduojami jauni vaisiakūniai, nes seni tampa kietesni, o skonyje gali atsirasti ryškesni, kiek rūgštoki tonai.
Šį grybą žmonės paprastai kepa, ruošia ant grilio ar marinuoja, tačiau ruošiant svarbu tinkamai termiškai apdoroti. Kaip ir renkant bet kuriuos laukinius grybus, galioja esminė taisyklė: rinkti tik tuos, kurių tapatybe nekyla jokių abejonių, o kilus neaiškumams – jų neimti.
Nors kepeninį liežuvėlį atpažinti dažnai lengviau dėl specifinės spalvos, formos ir raudonų sulčių, klaidų renkant gamtos gėrybes pasitaiko. Dėl to specialistai taip pat pataria vengti pažeistų, peraugusių ar iš akivaizdžiai užterštų vietų surinktų grybų.
Leave a Reply