Fizinis aktyvumas po onkologinio gydymo gali reikšmingai sumažinti vėžio atsinaujinimo ir priešlaikinės mirties riziką. Tokią išvadą pateikė mokslininkai, apibendrinę didelės apimties tyrimus, kuriuose vertintas judėjimo poveikis pacientams jau po gydymo.
Apžvalgoje, kurioje sujungti 123 stebimieji tyrimai ir 21 klinikinis bandymas, analizuoti apie 8 500 dalyvių duomenys. Rezultatai rodo, kad žmonėms, kurie po gydymo išliko fiziškai aktyvūs, mirties rizika buvo apie 23 proc. mažesnė, o rizika, kad vėžys atsinaujins iki mirties, sumažėjo maždaug 17 proc.
Taip pat fiksuotas bendros mirties rizikos mažėjimas apie 18 proc., o mirties būtent nuo vėžio rizika buvo apie 26 proc. Tyrėjai primena, kad net ir po chirurginio gydymo ar chemoterapijos daliai pacientų liga gali sugrįžti, todėl papildomos, moksliškai pagrįstos priemonės yra ypač svarbios.
Kurie vėžiai tirti dažniausiai?
Dažniausiai analizuotas krūties vėžys, tačiau įtraukti ir kitų lokalizacijų atvejai, įskaitant storosios žarnos bei kasos vėžį. Nors skirtingų ligų eiga ir gydymas skiriasi, bendras signalas iš tyrimų išlieka panašus: judėjimas po gydymo siejamas su geresnėmis baigtimis.
Mokslininkai pabrėžia, kad fizinis aktyvumas turėtų būti vertinamas kaip svarbi tęstinės priežiūros dalis po gydymo. Tai nereiškia, kad sportas pakeičia medikų stebėseną ar paskirtas terapijas, tačiau gali tapti papildomu, pacientui prieinamu sveikimo ramsčiu.
Kokie pratimai siejami su nauda?
Tyrimuose dažniausiai minėtos aerobinės ir jėgos treniruotės. Aerobinei veiklai priskiriamas spartus ėjimas, lengvas bėgimas, važiavimas dviračiu, plaukimas ar šokiai, o jėgos pratimams dažniau įvardijami pratimai su savo kūno svoriu ar lengvais svoriais.
„Aerobiniai pratimai gali padėti gerinti širdies ir kraujagyslių būklę, mobilizuoti imuninės sistemos ląsteles ir normalizuoti kraujotaką naviko audiniuose, o tai siejama su geresne ligos kontrole“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Chi-Chen Tsengas iš Nacionalinio Taivano universiteto.
Ką svarbu žinoti pacientams?
Ekspertai įspėja neskubėti imtis didelio intensyvumo treniruočių iš karto po operacijų ar chemoterapijos, nes organizmas gali būti nusilpęs. Saugiausia krūvį didinti palaipsniui, o konkrečią veiklą ir intensyvumą suderinti su gydytoju ar reabilitacijos specialistu.
Mokslininkai svarsto, kad fizinis aktyvumas gali veikti keliais keliais: stiprinti imuninį atsaką, gerinti audinių aprūpinimą krauju, daryti įtaką hormonų balansui ir raumenų gliukozės panaudojimui. Tokie pokyčiai gali sudaryti mažiau palankias sąlygas vėžinėms ląstelėms.
Vis dėlto pabrėžiama, kad ryšys tarp judėjimo ir geresnių baigčių nereiškia universalaus recepto visiems, nes svarbūs amžius, gretutinės ligos, gydymo pasekmės ir konkreti vėžio rūšis. Dėl to individualus planas, paremtas medicinine būkle, išlieka esminis.
Leave a Reply