Lenkijos centralizuotas šilumos ūkis artėja prie esminių investicinių sprendimų: sektoriui teks sparčiai mažinti priklausomybę nuo anglies ir prisitaikyti prie griežtėjančių Europos Sąjungos klimato reikalavimų. Skaičiuojama, kad iki 2040 metų dekarbonizacijai gali prireikti apie 46 mlrd. eurų, o iki 2050 metų – net apie 115 mlrd. eurų.
Didžiausia įtampa kyla dėl ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos. Lenkijos energetikos ministerijos atstovai pabrėžia, kad sunku vienu metu reikalauti milžiniškų investicijų ir didinti šilumos gamintojų naštą dėl taršos leidimų, ypač kai nemaža dalis katilinių vis dar kūrenamos anglimi.
„Nematyti logikos reikalauti transformacijos investicijų ir kartu apkrauti šilumos ūkį pilnais ES ETS kaštais“, – sakė Lenkijos energetikos ministerijos viceministras Konradas Wojnarowskis.
Investicijos ir sąskaitos gyventojams
Diskusijose dėl šilumos ūkio pertvarkos vis dažniau akcentuojama, kad be paramos mechanizmų galutiniams vartotojams šilumos kainos gali kilti. Investicijos reikalingos ne tik naujiems, mažiau taršiems šilumos gamybos įrenginiams, bet ir tinklų modernizavimui, efektyvumui, vietinių energijos išteklių integracijai.
Sektoriaus atstovai pažymi, kad didžiosios energetikos grupės paprastai turi daugiau galimybių skolintis ir įgyvendinti didelės apimties projektus. Tačiau mažesnėms, ypač savivaldybių ar regioninėms bendrovėms, dažnai būtinos dotacijos ir tikslinės programos, kad investicijos nevirstų staigiu šilumos tarifo šuoliu.
„Transformacija yra galimybė visai energetikai, tačiau mažesnėms vietos įmonėms reikia dotacijų, kad vartotojams kainos nekiltų“, – sakė Lenkijos energetikos grupės PGE valdybos viceprezidentas Marcinas Laskowskis.
ES ETS plėtra ir atliekų deginimas
Papildomų ginčų kelia planai nuo 2031 metų į ES ETS įtraukti atliekų deginimo įrenginius. Šilumos ūkio įmonės įspėja, kad tai gali sulėtinti energetinę transformaciją, didinti riziką vietos šilumos tiekimo saugumui ir kelti kainas vartotojams.
Šilumos gamintojai pabrėžia ir kitą aspektą: centralizuotas šilumos ūkis iš prigimties yra vietinis, todėl sprendimai dažnai turi remtis konkretaus regiono ištekliais bei infrastruktūra. Dėl to, jų teigimu, paramos modeliai turi būti pakankamai lankstūs, kad leistų derinti skirtingus sprendinius, o ne apribotų technologijų pasirinkimą.
Ekspertai primena, kad šilumos ūkio pertvarka daugelyje Europos šalių siejama su keliais kryptingais tikslais: mažinti iškastinio kuro naudojimą, plėsti atsinaujinančių išteklių ir atliekinių energijos srautų panaudojimą, diegti šilumos siurblius, kogeneraciją ir gerinti pastatų energinį efektyvumą. Nuo to, kaip greitai ir sklandžiai pavyks sutelkti finansavimą, priklausys ir tai, ar pereinamasis laikotarpis gyventojams bus kuo mažiau skausmingas.
Leave a Reply