Vėžio prevenciją dažniausiai siejame su rūkymu, alkoholiu, antsvoriu ar fizinio aktyvumo stoka. Tačiau vis daugiau įrodymų rodo, kad dalį piktybinių navikų sukelia ir ilgai užsitęsusios infekcijos, ypač kai jos lieka nediagnozuotos ar negydomos.
Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros (IARC) analizė, publikuota žurnale The Lancet Oncology, rodo, kad 2024 metais apie 2,3 mln. naujų vėžio atvejų pasaulyje, arba maždaug 12 proc. visų naujų diagnozių, galėjo būti siejami su infekcijomis. Didžioji dalis šio skaičiaus tenka keliems pagrindiniams sukėlėjams.
Helicobacter pylori ir skrandis
Viena svarbiausių su vėžiu siejamų bakterijų yra Helicobacter pylori. Ji kolonizuoja skrandžio gleivinę ir dažnai nesukelia ryškių simptomų, todėl žmogus gali metų metus nežinoti, kad yra užsikrėtęs.
Ilgalaikė infekcija didina lėtinio gastrito ir opaligės riziką, o daliai žmonių ilgainiui gali prisidėti ir prie skrandžio vėžio išsivystymo. Pasauliniais vertinimais ši bakterija kasmet siejama su maždaug 850 000 vėžio atvejų, daugiausia skrandžio.
Svarbu tai, kad vien H. pylori nustatymas dar nereiškia vėžio diagnozės, tačiau ankstyvas nustatymas ir gydymas gali sumažinti riziką. Europos kovos su vėžiu kodeksas pabrėžia, kad infekcijos gydymas dar iki pažengusių gleivinės pakitimų gali būti reikšminga prevencijos priemonė.
HPV, HBV, HCV ir EBV
Kitas itin reikšmingas veiksnys yra žmogaus papilomos virusas (HPV) – tai ne vienas virusas, o maždaug 200 tipų grupė. Dauguma lytiškai aktyvių žmonių bent kartą gyvenime susiduria su HPV, o organizmas dažnai infekciją pašalina savaime.
Problema kyla tuomet, kai aukštos rizikos tipų infekcija užsitęsia: tai didina ikivėžinių pakitimų ir vėžio tikimybę. Skaičiuojama, kad HPV pasaulyje siejamas maždaug su 730 000 vėžio atvejų per metus, įskaitant gimdos kaklelio, išangės, varpos, vulvos, makšties, taip pat dalį burnaryklės navikų.
Didelę prevencinę reikšmę turi skiepai nuo HPV ir reguliari gimdos kaklelio patikra. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, visuomenės sveikatos specialistai akcentuoja, kad skiepijimas ir patikra papildo vienas kitą, o ne konkuruoja tarpusavyje.
Ne mažiau svarbūs ir hepatito virusai. Hepatito B virusas (HBV) ir hepatito C virusas (HCV) gali sukelti lėtinį kepenų uždegimą, ilgainiui lemti cirozę ir didinti kepenų ląstelių karcinomos riziką, kuri yra dažniausia pirminio kepenų vėžio forma.
Pagal IARC ankstesnius vertinimus HBV kasmet buvo siejamas su apie 380 000 vėžio atvejų, o HCV – su maždaug 160 000, daugiausia kepenų vėžio. Nuo HBV yra veiksminga vakcina, o HCV vakcinos šiuo metu nėra, tačiau šiuolaikinis antivirusinis gydymas daugeliu atvejų leidžia pasiekti visišką išgijimą ir sumažinti ilgalaikių komplikacijų riziką.
Į šį penketuką patenka ir Epsteino–Barro virusas (EBV). Juo, IARC duomenimis, yra užsikrėtę apie 95 proc. suaugusiųjų pasaulyje, tačiau daugumai žmonių infekcija nesukelia onkologinių ligų.
Vis dėlto EBV siejamas su kai kuriais limfomų tipais ir nosiaryklės vėžiu, o globaliai jam priskiriama apie 240 000 vėžio atvejų per metus. Tai dar kartą primena, kad riziką lemia ne vien pats sukėlėjas, bet ir infekcijos trukmė, imuninės sistemos būklė bei kiti veiksniai.
Ką tai reiškia prevencijai?
Ekspertai pabrėžia, kad infekcijos yra svarbus, bet tik vienas iš vėžio rizikos veiksnių. Prie vėžio vystymosi taip pat prisideda rūkymas, alkoholio vartojimas, nutukimas, ultravioletinė spinduliuotė, oro tarša, kai kurie profesiniai veiksniai ir genetika.
Pasaulio sveikatos organizacija yra nurodžiusi, kad apie 10 proc. vėžio atvejų 2022 metais galėjo būti susiję su kancerogeninėmis infekcijomis, o naujesni 2024 metų vertinimai rodo didesnę dalį. Praktinė išvada paprasta: vakcinacija, patikra, savalaikis gydymas ir infekcijų kontrolė gali būti reali, apčiuopiama vėžio prevencijos dalis.
Jei kyla įtarimų dėl infekcijos ar yra rizikos veiksnių, gydytojai rekomenduoja ne atidėlioti, o pasitarti su šeimos gydytoju dėl tyrimų ir, jei reikia, gydymo plano. Ankstyvas problemos nustatymas daugeliu atvejų yra svarbiausias žingsnis mažinant ilgalaikes pasekmes.
Leave a Reply