Įspėjimas iš Briuselio scenos
Kinų menininkas ir aktyvistas Ai Weiwei viešėdamas Briuselyje perspėjo, kad skaitmeninė stebėsena ir dirbtinis intelektas vis dažniau tampa ne patogumo, o subtilios cenzūros įrankiu. Jo teigimu, privatumo nykimas keičia patį žmogaus statusą visuomenėje.
„Mes nebeturime privatumo, o kai žmogus jo nebeturi, jis nustoja būti individu ir tampa tobulu produktu“, – sakė Ai Weiwei.
Šie žodžiai nuskambėjo Bozar menų centre, kur menininkas kalbėjosi su belgų kuratoriumi ir kultūros vadybininku Chrisu Derconu. Renginys sutraukė daugiau nei 2 000 klausytojų ir tapo įžanga į rudenį Belgijoje planuojamas Ai Weiwei parodas.
DI ir savicenzūra Vakarų demokratijose
Ai Weiwei akcentavo, kad Vakarų visuomenėse ryškėja savicenzūros tendencija, kai žmonės ima riboti savo nuomonę bijodami pasekmių darbe, viešoje erdvėje ar skaitmeninėse platformose. Jo vertinimu, taisyklės, kas laikoma priimtina, dažnai nusistovi ne vien per įstatymus, bet ir per nerašytą susitarimą, kurį palaiko institucijos bei technologinės sistemos.
Diskusijoje buvo paliestas ir klausimas, kaip algoritmai formuoja informacijos matomumą: ką vartotojai pamato, o kas lieka paraštėse. Tokia „nematoma“ atranka, menininko įsitikinimu, gali turėti panašų poveikį kaip tradicinė cenzūra, tik veikia švelniau ir sunkiau atpažįstamai.
Ai Weiwei pabrėžė individo atsakomybę nepasiduoti patogumui, kai patogumas reiškia tylėjimą. Jo teigimu, svarbiausia išlieka asmens teisė ir gebėjimas kelti klausimus, net jei tai kertasi su dominuojančiu naratyvu.
Gyvenimo patirtis, virtusi menu
Ai Weiwei biografija glaudžiai susijusi su politiniu spaudimu: vaikystėje jis su šeima patyrė tremtį Kinijoje, o vėliau pats susidūrė su valstybės persekiojimu dėl kritikos valdžiai. Tarptautinį dėmesį jis atkreipė ir tyrimais po 2008 metais Sičuano žemės drebėjimo, kai viešino informaciją apie prastą mokyklų infrastruktūrą ir vaikų žūtis.
Menininkas Briuselyje priminė, kad aktyvizmas jam niekada nebuvo atskiras nuo kūrybos, o menas dažnai tampa būdu įvardyti tai, kas nutylima. Jo kūriniuose nuolat grįžtama prie individo ir masės santykio, matomumo ir ištrynimo, asmeninės istorijos ir kolektyvinės atminties.
Ai Weiwei darbai dažnai pasižymi kraštutiniais masteliais, tačiau pats autorius tvirtina, kad tai labiau perspektyvos klausimas nei dydžio efektas. Kalbėdamas apie karus ir humanitarines tragedijas, menininkas pripažino savo kūrybos ribotumą, bet kartu pabrėžė, kad tylėjimas nieko nepakeičia.
Dvi parodos Belgijoje
Šį rudenį Belgijoje numatytos dvi Ai Weiwei parodos, kurios skirtingais kampais apžvelgia jo kūrybą ir idėjas. Viena jų pristatoma kaip didelė retrospektyva, apimanti įvairius menininko naudotus formatus ir temas, susijusias su saviraiškos laisve bei pasipriešinimu represijoms.
Kita paroda labiau asmeniška ir nukreipta į literatūrinį bei istorinį dialogą: joje dėmesys telkiamas į Ai Weiwei tėvo, poeto Ai Qing, palikimą ir ryšį su belgų poetu Émile Verhaeren. Tokia jungtis Briuselyje, Europos politinėje ir kultūrinėje sankirtoje, menininkui suteikia progą kalbėti apie laisvę ne kaip abstrakciją, o kaip kasdienį pasirinkimą.
Ai Weiwei žinutė Briuselyje skambėjo aiškiai: technologijos, įskaitant DI, gali tarnauti visuomenei, bet taip pat gali nepastebimai perbraižyti ribas, kur baigiasi asmens privatumas ir prasideda kontrolė. Jo teigimu, būtent todėl kritinis mąstymas ir pilietinis budrumas šiandien tampa ne mažiau svarbūs nei kūrybinė drąsa.
Leave a Reply