Du ciklonai užkūrė svirplių krizę: kaip dykuma tapo spiečių „fabriku“ ir pasiekė Keniją

Kaip prasidėjo grandininė reakcija?

Du 2018 metais Indijos vandenyne susiformavę ciklonai iš esmės pakeitė vienos sausiausių pasaulio teritorijų – Rub al Chali dykumos Arabijos pusiasalyje – sąlygas ir netiesiogiai prisidėjo prie didžiausio per daugiau nei 70 metų skėrių antplūdžio Rytų Afrikoje, ypač Kenijoje.

Ciklonai „Mekunu“ ir „Lubanas“ kai kuriose Omano ir Jemeno vietovėse atnešė neįprastai daug kritulių, keliomis kartomis viršijusių daugiametę normą. Smėlynuose susidarę laikini ežerai ir drėgnas gruntas sukūrė idealias sąlygas dykuminei skėrių rūšiai greitai daugintis, o procesas kurį laiką vyko beveik nepastebimai.

Kodėl skėrių skaičius sprogo?

Dykumų regionuose paprastai trūksta lietaus, todėl skėrių židiniai ne visada laiku pastebimi ir stebimi. Kai šiluma sutampa su drėgme, vabzdžiai per trumpą laiką gali pereiti kelias dauginimosi kartas: kiaušiniai išsirita maždaug per dvi savaites, lervos bręsta apie šešias, o dar po kelių savaičių suaugėliai jau deda naujus kiaušinius.

Palankiomis sąlygomis viena karta gali padidinti populiaciją keliasdešimt kartų, o keli ciklai iš eilės sukuria eksponentinį augimą. Esminis lūžis įvyko dėl antrojo ciklono: jei po pirmojo dirva būtų greitai išdžiūvusi, dalis ankstyvų populiacijų galėjo žūti, tačiau vėlesnis lietus vėl „palaistė“ veisimosi vietas ir leido susiformuoti naujoms kartoms.

Kuo pavojingi spiečiai?

Suaugęs dykuminis skėrys sveria apie 2 gramus ir per parą gali suėsti maždaug tiek pat augalijos. Tačiau tikroji grėsmė atsiranda tada, kai didelės vabzdžių sankaupos pakeičia elgseną: skėriai tampa judrūs, telkiasi į spiečius ir pradeda masiškai migruoti.

Viename kvadratiniame kilometre gali būti dešimtys milijonų individų, o toks spiečius per parą įveikia iki maždaug 150 kilometrų. Skaičiuojama, kad vieno kvadratinio kilometro spiečius per dieną gali sunaikinti iki 160 tonų žaliosios masės – tai prilyginama dešimčių tūkstančių žmonių maisto poreikiui.

2019 metais skėriai išplito per Saudo Arabiją ir Jemeną, o vėliau pasiekė Iraną, Pakistaną ir Indiją. Persiritę per Adeno įlanką, jie pateko į Etiopiją ir Somalį, o tolesnis judėjimas vis labiau priklausė nuo lietaus zonų, kuriose buvo įmanoma vėl sėkmingai veistis.

2019 metų pabaigoje papildomi drėgni periodai Rytų Afrikoje prailgino palankias sąlygas, o 2020 metų pradžioje Kenija susidūrė su didžiausiu dykuminių skėrių antplūdžiu per daugiau nei 70 metų. Tai smogė ganykloms ir pasėliams, didino spaudimą maisto tiekimo grandinėms ir ūkių pajamoms.

Padėtį apsunkino konfliktai ir ribotos stebėsenos galimybės. Dėl karo Jemene specialistams buvo sunku pasiekti svarbias veisimosi teritorijas, panašūs iššūkiai kilo ir kai kuriose Somalio vietovėse, o pandemijos laikotarpiu sutriko tiek pesticidų logistika, tiek tarptautinių komandų darbas.

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šis atvejis parodė, kaip ekstremalūs orai gali sukelti netikėtą poveikį tūkstančius kilometrų nuo įvykio vietos. Šylantis vandenynas ir kintančios atmosferos sąlygos didina tikimybę, kad intensyvių ciklonų epizodai gali kartotis dažniau, o kartu išauga ir rizika staigiems skėrių populiacijų šuoliams.