Milžiniški vėžliai Seišeliuose vos neišnyko, o dabar jų jau daugiau nei žmonių

Seišelių Aldabros atole gyvenantys milžiniški Aldabros vėžliai po ilgų apsaugos dešimtmečių pasiekė rekordinį gausumą. Naujausia viso atolo populiacijos analizė rodo, kad šių roplių dabar yra daugiau nei gyventojų visose Seišelių salose.

Mokslininkų vertinimu, Aldabroje laisvai klaidžioja daugiau kaip 180 000 milžiniškų vėžlių. Tai ryškus posūkis lyginant su XIX amžiumi, kai dėl intensyvios medžioklės ir žmonių veiklos populiacija buvo sumenkusi iki mažiau nei 1 000 individų.

„Daugiau nei 180 000 milžiniškų vėžlių mūsų atole yra įrodymas, ką gali ilgalaikis įsipareigojimas gamtos apsaugai“, – sakė Seišelių salų fondo vadovė ir tyrimo bendraautorė Frauke Fleischer-Dogley.

Pasak tyrėjų, šiandienos rezultatus lėmė nuoseklūs apsaugos sprendimai: 1981 metais Aldabra paskelbta griežtu gamtos rezervatu, o 1982 metais įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tokia teisinė apsauga sumažino tiesioginį žmonių poveikį ir leido populiacijai stabiliai atsigauti.

Skaičiavimus apsunkino tanki augmenija ir didelės, sunkiai prieinamos teritorijos, todėl buvo taikomi modeliai, leidžiantys įvertinti ir nepastebėtus gyvūnus. Tyrėjai pabrėžia, kad tai pirmas toks nuoseklus populiacijos įvertinimas nuo 1990-ųjų, sukuriantis atskaitos tašką ateities stebėsenai.

„Modeliuodami tai, ko nematėme, kartu su tuo, ką užfiksavome, sukūrėme patikimiausią bazinį šios ikoninės rūšies įvertį“, – sakė salų biologė Nancy Bunbury.

Tyrime taip pat išskiriamos vietos, kur vėžliai telkiasi dažniau: atviros žolynų erdvės, palaikomos nuolatinio ganymo, tampa savotiškais biologinės įvairovės židiniais. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šie gyvūnai veikia kaip ekosistemos inžinieriai, formuodami augalijos struktūrą ir kurdami sąlygas kitoms rūšims.

Vis dėlto rekordiniai skaičiai nereiškia, kad rizikos išnyko. Aldabra išlieka pažeidžiama klimato kaitos poveikiui, ypač jūros lygio kilimui ir sausrų dažnėjimui, kurie mažoms saloms ir atolams kelia egzistencinę grėsmę.

Be to, invazinės rūšys, tarp jų sulaukėjusios katės ir juodosios žiurkės, gali naikinti kiaušinius bei jauniklius, silpnindamos natūralų populiacijos atsinaujinimą. Specialistai pabrėžia, kad būtent tokie ilgalaikiai veiksniai dažnai lemia, ar atsigavimas tampa tvarus.

„Svarbu prisiminti, kad šie skaičiai yra atskaitos taškas, o ne galutinis tikslas“, – sakė Ekseterio universiteto ekologas Dave Hudson.

Mokslininkų teigimu, tolesnė sėkmė priklausys nuo nuolatinės stebėsenos, greito reagavimo į invazinių rūšių grėsmes ir klimato kaitos poveikio valdymo priemonių. Aldabros atvejis vis dažniau minimas kaip pavyzdys, kad ilgalaikė, nuosekli apsauga gali ne tik išgelbėti rūšį, bet ir sugrąžinti ją į istorinį gausumą.