Europos kosmoso agentūra (ESA) svarsto ambicingą kryptį: per maždaug dešimtmetį sukurti pajėgumus savarankiškai iškelti astronautus į kosmosą ir juos saugiai pargabenti atgal į Žemę. Apie tai viešai kalbėjo ESA generalinis direktorius Josefas Aschbacheris, siūlantis tam numatyti apie 10 mlrd. eurų.
Idėja gimsta tuo metu, kai kosmoso sektorius sparčiai auga: ESA vadovas vertina, kad pasaulinė rinka siekia apie 600 mlrd. eurų ir gali didėti maždaug 10 proc. per metus. Tokiose rinkose valstybės dažnai siekia ne tik mokslo laimėjimų, bet ir strateginės autonomijos, kad kritinės technologijos būtų kuriamos ir gaminamos pačioje Europoje.
ESA teigimu, 2025 metais ministrų taryboje valstybės narės įsipareigojo agentūrai skirti daugiau nei 22 mlrd. eurų biudžetą, tai yra apie 32 proc. daugiau nei 2022 metais. Kartu suteiktas mandatas kosmoso technologijas naudoti neagresyviai saugumo ir gynybos sričiai, įskaitant išorės sienų stebėjimo sprendimus.
Kodėl Europai to reikia?
Nuo įkūrimo 1975 metais ESA pilotuojamoms misijoms rėmėsi tarptautiniais partneriais, pirmiausia NASA, o anksčiau dalį skrydžių užtikrino ir Rusija. Pastaraisiais metais Europos astronautai į orbitą dažniausiai skrenda JAV laivais, o NASA pilotuojamuose skrydžiuose itin svarbią vietą užėmė „SpaceX“.
Josefas Aschbacheris atkreipė dėmesį, kad „SpaceX“ yra minėjusi planus apie šio dešimtmečio pabaigą keisti dabartinius sprendimus, todėl Europai kyla klausimas, kaip užsitikrinti patikimą prieigą prie pilotuojamų skrydžių ateityje. Geopolitinė įtampa ir ribotas šalių, galinčių savarankiškai leisti astronautus, skaičius didina neapibrėžtumą dėl vietų prieinamumo ir kainos.
„Kodėl to nepadarius patiems?“, – sakė Josefas Aschbacheris.
Ką reikėtų sukurti Europoje?
ESA pabrėžia, kad Europa nėra tuščioje vietoje: veikia „Copernicus“ Žemės stebėsenos programa ir „Galileo“ palydovinės navigacijos sistema, o pramonė turi patirties raketų, palydovų ir mokslinių misijų srityse. Tačiau esminė spraga yra pilotuojamas erdvėlaivis, įgulos gelbėjimo ir sugrąžinimo infrastruktūra bei visa sertifikavimo grandinė, reikalinga žmonių skrydžiams.
Pagal pristatomą viziją, maždaug 10 mlrd. eurų investicija per dešimt metų leistų sukurti europinį įgulos modulį ir jo eksploatavimo ekosistemą. Toks projektas reikštų ilgalaikes darbo vietas, užsakymus Europos tiekėjams ir kompetencijų auginimą, tačiau kartu reikalautų politinio pritarimo ir aiškaus valstybių narių finansavimo plano.
Kaina ar investicija?
ESA argumentas remiasi ir ekonomika: net ir neturint savo erdvėlaivio, Europa artimiausią dešimtmetį vis tiek turėtų skirti milijardus eurų dalyvavimui pilotuojamose programose. Agentūros vadovas skaičiuoja, kad vietų pirkimas JAV erdvėlaiviuose ir prieiga prie komercinių orbitinių stočių galėtų kainuoti apie 5 mlrd. eurų per dešimt metų, o šios lėšos daugiausia atitektų ne Europos pramonei.
Papildomą spaudimą didina ir Tarptautinės kosminės stoties ateitis: po planuojamo eksploatacijos pabaigos laikotarpio šios funkcijos, tikėtina, persikels į komercines stotis. Tai reikštų, kad moksliniams tyrimams orbitinėje laboratorijoje Europa turėtų ne tik susitarti dėl infrastruktūros, bet ir garantuoti, kad apskritai gali nusiųsti įgulas bei eksperimentus tada, kai to reikia.
„Verčiau šį finansavimą investuočiau Europoje, kad stiprintume pramonę ir didintume autonomiją, o ne tiesiog išleistume lėšas už Europos ribų“, – sakė Josefas Aschbacheris.
ESA vadovas taip pat pabrėžia, kad autonomija nebūtų izoliacija: Europa galėtų išlaikyti partnerystes ir net siūlyti vietas sąjungininkams, pavyzdžiui, Japonijai ar Australijai. Tačiau pagrindinis tikslas būtų turėti patikimą europinį sprendimą, kuris sumažintų priklausomybę nuo kitų valstybių sprendimų ir politinių svyravimų.
Artimiausias etapas priklausys nuo to, ar ESA valstybės narės politiniu lygiu sutars dėl tokio masto pilotuojamos programos ir jos finansavimo. Jei sprendimas bus teigiamas, tai gali tapti vienu reikšmingiausių Europos kosmoso politikos posūkių nuo „Galileo“ ir „Copernicus“ programų sukūrimo.
Leave a Reply