Dingusių asmenų paieškos po pirmojo Kalnų Karabacho karo vėl atsidūrė Europos institucijų darbotvarkėje: šią savaitę Briuselyje protestavo dingusių azerbaidžaniečių šeimos. Jos prie Europos Parlamento ir Europos Komisijos būstinių ragino ES aktyviau įsitraukti, kad pagaliau paaiškėtų daugiau nei 4 000 žmonių likimas.
Demonstracijas organizavo organizacija Garabagh Missing Families Public Union, vienijanti dingusiųjų artimuosius. Pasak dalyvių, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo 1994 metais pasibaigusio karo, šeimos vis dar neturi patikimų duomenų, kur ir kokiomis aplinkybėmis dingo jų artimieji, tarp jų buvo vaikų, moterų ir senyvo amžiaus žmonių.
Protesto dalyviai teigė tikintys, kad dabartinis Armėnijos ir Azerbaidžano taikos procesas gali tapti proga pagaliau įtvirtinti mechanizmus dingusiųjų klausimui spręsti. Jie ragino ES institucijas daryti politinį spaudimą, kad būtų atverti archyvai ir pateikta informacija apie galimas masinių kapaviečių vietas.
Kodėl dingusiųjų klausimas aštrėja dabar?
Šeimos pabrėžė, kad Karabacho regione pastaruoju metu aptiktos 32 masinės kapavietės sustiprino viltį rasti atsakymus, tačiau kartu išryškino ir praktinius barjerus. Dalis teritorijų tebėra užminuotos ar užterštos nesprogusiais sprogmenimis, todėl paieškos ir ekshumacijos darbai vyksta lėtai ir reikalauja didelių saugumo resursų.
Organizacijos vadovė Konul Behbudova nurodė, kad iki šiol DNR tyrimais identifikuoti 328 dingusieji, o 273 aukų palaikai perduoti artimiesiems. Vis dėlto tūkstančių žmonių likimas išlieka nežinomas, todėl šeimos sako negalinčios nei užverti praeities, nei tinkamai pagerbti artimųjų atminimo.
Tarptautinėje praktikoje dingusiųjų paieška po konfliktų paprastai apima kelių krypčių darbą: dokumentų ir liudijimų rinkimą, galimų laidojimo vietų žvalgymą, DNR duomenų bazes bei nuolatinį šalių bendradarbiavimą. Šeimų teigimu, be išorinio tarpininkavimo ir aiškių įsipareigojimų tokie procesai dažnai įstringa politiniuose ginčuose.
Asmeninės istorijos ir reikalavimas žinoti tiesą
Renginyje žmonės vilkėjo baltas striukes su dingusių artimųjų nuotraukomis, gimimo datomis ir klaustuku, žyminčiu nežinią. Taip pat buvo demonstruojami asmeniniai daiktai, tarp jų pasai, drabužiai ir šeimos nuotraukos, kad politinis klausimas įgautų konkrečių žmonių veidus.
„Mano vyras Azadas Jabbarovas dingo Chodžalyje, ir jau 34 metus apie jį nieko nežinome“, – sakė proteste dalyvavusi Farida Jabbarova.
„Čia atstovauju jam ir daugiau nei 4 000 dingusių žmonių, kuriems reikia teisingumo ir informacijos“, – pridūrė ji.
Šeimos akcentavo, kad joms svarbiausia yra teisė žinoti tiesą ir galimybė oriai palaidoti artimuosius, jei būtų rasti palaikai. Pasak protestuotojų, kapo vieta jiems reikštų ne tik atsisveikinimą, bet ir elementarią galimybę gedėti.
Platesnis kontekstas: dingusieji abiejose pusėse
Dingusiųjų tema lieka jautri ir Armėnijoje, nes šalis taip pat praneša apie šimtus dingusių armėnų po Karabacho karų. Tai reiškia, kad klausimas gali tapti viena iš realių pasitikėjimo priemonių taikos procese, jeigu būtų sutarta dėl duomenų apsikeitimo, paieškų koordinavimo ir skaidrių humanitarinių procedūrų.
Šeimos Briuselyje tikisi, kad ES, turėdama politinį svorį regione ir palaikydama dialogą su abiem šalimis, galėtų prisidėti prie praktinių sprendimų: nuo ekspertinės pagalbos ir standartų iki nuoseklaus spaudimo, kad dingusiųjų likimas būtų atskleistas, o klausimas nenustumtas į derybų paraštes.
Leave a Reply