Prancūzijos ekonomikos atsigavimas, trukęs vos vieną mėnesį, spalį vėl užgeso: privačiame sektoriuje fiksuotas veiklos susitraukimas, o įmonių lūkesčiai nusirito į žemiausią lygį nuo 2020 metais įvestų pirmųjų karantino ribojimų. Tai signalas, kad didžiausios euro zonos ekonomikos vėl tampa bendro regiono silpnoji grandis.
Silpnesni Prancūzijos duomenys atsiliepė ir visai euro zonai. Sudėtinis pirkimų vadybininkų indeksas, apimantis paslaugas ir pramonę, spalį sumažėjo iki 51,9 punkto nuo 53,1 punkto rugsėjį ir pasiekė keturių mėnesių žemumas, nors dar išliko virš 50 punktų ribos, skiriančios augimą nuo smukimo.
Kas nutiko Prancūzijoje?
Prancūzijoje sudėtinis PMI nukrito iki 48,4 punkto nuo 51,1 punkto rugsėjį, o tai reiškia aiškų veiklos mažėjimą. Paslaugų sektorius krito iki 48,4 punkto, o pramonės rodiklis smuko iki 49,3 punkto ir buvo prasčiausias per 11 mėnesių.
Apklausose įmonės nurodė, kad klientai atideda projektus ir delsia priimti išlaidų sprendimus, todėl nauji užsakymai mažėjo sparčiausiai nuo gegužės. Eksporto paklausa smuko jau vienuoliktą mėnesį iš eilės, o tai rodo, kad silpnumas nėra vien vidaus vartojimo problema.
Prastėjant paklausai, įmonės ėmė dar atsargiau elgtis darbo rinkoje. Pranešta, kad darbuotojų skaičius mažėjo šeštą mėnesį iš eilės, dažniausiai neužpildant laisvų vietų ir nebetęsiant terminuotų sutarčių.
Didžiausią nerimą kelia nuotaikos: 12 mėnesių lūkesčiai dėl veiklos perspektyvų pasiekė žemiausią lygį nuo 2020 metų balandžio. Apklausos taip pat rodė neigiamas verslo prognozes pirmą kartą per beveik dvejus metus, o tai didina riziką, kad įmonės dar labiau mažins investicijas.
Ekonomistai prastėjančias nuotaikas sieja su politiniu neapibrėžtumu ir fiskalinėmis įtampomis, kurios kelia valstybės skolinimosi kainą. Brangesnis skolinimasis reiškia, kad paskolos įmonėms gali brangti net ir be naujų Europos Centrinio Banko sprendimų, todėl investicijos ir plėtra tampa mažiau patrauklios.
Vokietija dar laikosi, bet rizikos daugėja
Vokietijos vaizdas išliko kiek šviesesnis, nors ir ten augimas lėtėjo. Sudėtinis PMI nusileido iki 52,8 punkto nuo 53,8 punkto rugsėjį, todėl atsigavimas didžiausioje euro zonos ekonomikoje ir toliau vertinamas kaip trapus.
Vokietijos pramonės rodiklis augo iki 54,2 punkto ir buvo aukščiausias per du mėnesius, o dalį impulso suteikė eksporto užsakymai ir viešosios išlaidos gynybai bei infrastruktūrai. Vis dėlto paslaugų sektorius silpnėjo, o įmonės teigė, kad klientai delsia, kai biudžetai įtempti.
Papildomas iššūkis pramonei – atsinaujinęs sąnaudų spaudimas, ypač dėl energijos ir žaliavų. Kai gamybos kaštai kyla greičiau, įmonėms sunkiau išlaikyti maržas, o dalis brangimo neišvengiamai persiduoda kainoms, taip palaikydama infliacijos riziką.
Ką tai reiškia ECB ir rinkoms?
Naujausios apklausos rodo, kad euro zonos atsigavimas silpsta tuo metu, kai infliacijos mažėjimas nėra pakankamai stabilus, kad būtų galima ramiai švelninti pinigų politiką. Dėl to Europos Centriniam Bankui kyla dilema: kaip tramdyti kainų augimą nepadarant dar didesnės žalos paklausai ir užimtumui.
Finansų rinkose nerimas labiausiai juntamas Prancūzijoje: fiksuotas ryškesnis akcijų indekso kritimas, o valstybės obligacijų pajamingumai išliko padidėję. Augantis skirtumas tarp Prancūzijos ir Vokietijos skolos kainos investuotojams tampa signalu, kad politinė ir fiskalinė rizika šiuo metu vertinama brangiau.
Kol kas apklausos dar nerodo neišvengiamos euro zonos recesijos, nes bendras indeksas išlieka virš 50 punktų. Tačiau Prancūzijos susitraukimas, darbo vietų mažėjimas ir prastėjančios nuotaikos didina tikimybę, kad artimiausiais mėnesiais augimas gali tapti dar labiau nelygus, o bet koks naujas energijos kainų šokas situaciją pablogintų.
Ekonomistai pabrėžia, kad daug kas priklausys nuo paklausos atsparumo ir finansavimo sąlygų, ypač mažoms ir vidutinėms įmonėms. Jei skolinimasis brangs ilgiau, o klientai ir toliau atidėlios sprendimus, euro zonos augimas gali likti vangus net ir išvengus formalios recesijos.
Leave a Reply