Turbojėtiniais varikliais varomi smogiamieji dronai tampa vienu greičiausiai augančių pavojų oro gynybai, o karo Ukrainoje patirtys rodo, kad vien įprastų sprendimų nebeužtenka. Rusija vis dažniau naudoja greitesnius „Geraň“ šeimos dronus, galinčius įveikti šimtus kilometrų, o jų greitis ir skrydis mažame aukštyje sutrumpina reakcijos laiką iki kelių minučių.
Ukrainos pareigūnai viešai pripažino, kad pasikeitus atakų profiliui krenta perėmimo rezultatai: lėtesnius, propelerinius taikinius naikinti buvo gerokai lengviau nei naują greitų dronų kartą. Tai svarbu ir Lenkijai, kuri stiprina oro gynybą bei rytinės sienos stebėseną, tačiau susiduria su klausimu, ar dabartinis pajėgumų komplektas yra pakankamai vientisas.
Laikas reakcijai trumpėja
Pagrindinis turbojėtinio drono pranašumas nėra vien greitis, o tai, kaip jis suspaudžia visą sprendimų grandinę. Jei taikinys skrenda apie 600 kilometrų per valandą greičiu, per minutę jis įveikia maždaug 10 kilometrų, todėl nuo aptikimo iki sprendimo atidaryti ugnį gali likti vos kelios minutės.
Žemo aukščio skrydis papildomai riboja antžeminių radarų matomumą dėl Žemės kreivumo ir vietovės reljefo, todėl kritiškai svarbūs tampa ankstyvo perspėjimo jutikliai, duomenų perdavimas ir automatinis taikinio paskirstymas tam efektoriui, kuris realiai spės sureaguoti.
Ne visada reikia greitesnio perėmėjo
Ukrainos praktika rodo, kad perėmimo dronas nebūtinai turi būti greitesnis už taikinį. Efektyviausia taktika dažnai remiasi ne vijimusi iš paskos, o išankstiniu trajektorijos numatymu ir perėmimu susidūrimo kurse, kai perėmėjas atsiduria „reikiamoje vietoje reikiamu metu“.
„Oro gynyboje beveik niekada nesivaikoma taikinio iš galo, svarbiausia laiku užimti susidūrimo kursą“, – sakė Ukrainos oro pajėgų atstovas, komentuodamas perėmimo dronų vaidmens augimą.
Tačiau toks metodas kelia aukštus reikalavimus aptikimo sistemoms ir valdymui: būtina greitai gauti patikimus taikinio parametrus, atnaujinti juos manevruojant dronui ir be delsos perduoti perėmėjui ar ugnies priemonei. Jei procedūros, ryšys ar programinė įranga pritaikyta lėtesniems taikiniams, langas perimti greitą droną gali tapti pernelyg siauras.
Kuo gali remtis Lenkija
Lenkijos gynybos architektūroje jau yra keli elementai, kurie teoriškai tinka kovai su greitesniais dronais. Tai ir vietos pramonės kuriami radarai, ir trumpojo nuotolio oro gynybos priemonės, ir vis plečiama žvalgybos grandis, kuri turėtų suteikti daugiau laiko sprendimams.
Tarp aptariamų sprendimų dažnai minimi ir perėmimo dronai, kuriuos Lenkija sieja su kuriama antidronine kryptimi. Tokie aparatai, net jei jų maksimalus greitis mažesnis už taikinio, gali būti naudingi, jei paleidžiami iškart po aptikimo ir dirba pagal susidūrimo kursą, o operatorius gauna pakankamai laiko patvirtinti sunaikinimą.
Kita svarbi kryptis yra artilerinės sistemos ir programinė įranga, leidžianti skaičiuoti šaudymo sprendinius realiu laiku. Modernizuotos 23, 30 ar 35 milimetrų klasės zenitinės patrankos, turinčios balistinius kompiuterius ir DI pagalbą, gali efektyviai kurti skeveldrų lauką prieš taikinį, o ne „šaudyti į patį droną“.
Lenkija taip pat turi nešiojamų priešlėktuvinių raketų, tokių kaip Grom ir Piorun, kurios yra pakankamai greitos naikinti oro taikinius, įskaitant greitesnius dronus. Vis dėlto masinių atakų scenarijuose lemiamas tampa ne vien turimų raketų tipas, o jų kiekis, logistinė parengtis ir gebėjimas greitai paskirstyti taikinius tarp skirtingų efektorių.
Didžiausias iššūkis išlieka sistemos vientisumas. Net ir geriausi ginklai nebus maksimaliai efektyvūs be tankios jutiklių tinklo, elektroninės kovos priemonių, patikimo ryšio bei automatizuoto valdymo, kuris per sekundes suformuoja sprendimą ir parenka tinkamiausią ugnies priemonę. Karo Ukrainoje tendencijos rodo, kad kova su dronais vis dažniau virsta kova dėl sekundžių ir duomenų kokybės, o ne tik dėl ugnies galios.
Leave a Reply