Šiaurės Vengrijos kaimelyje prie sodybos lesyklėlės pradėjo lankytis neįprastos išvaizdos didžioji zylė. Paukštį nufotografavusi gamtos fotografė Tímea Panny Miskolczi teigia greitai supratusi, kad tai ne šlapias ar pašiauštas plunksnų kailis, o reta genetinė ypatybė.
Pasak jos, įprastai ryškiai juoda didžiosios zylės galvos viršugalvio „kepurė“ atrodė pilkšvai balta, tarsi paukštis būtų apšarmojęs. Sparnai buvo pastebimai šviesesni nei įprasta, o uodegoje matėsi aiškios baltos dėmės, nors nugara išliko įprastos alyvuogiškai žalios spalvos.
Specialistai tokį reiškinį vadina daliniu lėicizmu. Tai pigmento trūkumas plunksnose, dėl kurio dalis plunksnų pabąla, tačiau, kitaip nei albinizmo atveju, akys, snapas ir kojos išlieka normalios spalvos.
Ornitologų vertinimu, laukinėje gamtoje tikimybė sutikti paukštį su lėicizmu ar albinizmui artimu plunksnų pašviesėjimu siekia maždaug vieną atvejį iš 30 000. Vis dėlto skirtingoms rūšims tai būdinga nevienodai: dažniau tokie pakitimai fiksuojami juoduosiuose strazduose, varninėse ar naminiuose žvirbliuose, o didžiosioms zylėms jie laikomi retesniais.
„Buvo nepaprastai džiugu tai užfiksuoti, nes dešimtys tūkstančių paukščių būna įprasti, o toks pasitaiko itin retai“, – sakė Tímea Panny Miskolczi.
Tokiems paukščiams gamtoje išgyventi gali būti sunkiau. Šviesesnės plunksnos labiau išduoda plėšrūnams, o nusilpusi pigmentacija neretai siejama ir su mažesniu plunksnų atsparumu dėvėjimuisi.
Kita problema gali išryškėti veisimosi laikotarpiu. Poravimosi metu plunksnų spalvos ryškumas ir raštai yra svarbūs signalai partneriui, rodantys individų būklę ir gyvybingumą, tad netipinė spalva kartais tampa trūkumu ieškant poros.
Leave a Reply