Paukštiena daugeliui tapo kasdieniu pasirinkimu dėl kainos, patogumo ir įsitikinimo, kad tai liesesnė mėsa. Tačiau vištiena, kalakutiena, antiena ir žąsiena mitybine verte skiriasi labiau, nei dažnai manoma, o sprendimą verta grįsti ne mitais, o duomenimis.
Europos Sąjungoje paukštiena išlieka viena populiariausių mėsos rūšių, o didelę pasiūlos dalį sudaro intensyvi pramoninė gamyba. Kartu auga ir vartotojų dėmesys kilmei, gyvūnų gerovei bei antibiotikų naudojimui ūkiuose, nes tai tiesiogiai siejama su antimikrobinio atsparumo rizika.
Dažniausias stereotipas, kad kalakutiena visada auginama švariau nei vištiena, nėra tikslus. Paukščiai, kaip ir kiti ūkiniai gyvūnai, gali būti gydomi antibiotikais, o ES taisyklės draudžia profilaktinį, rutinį jų naudojimą, todėl realų skirtumą dažniau lemia ūkio praktikos, o ne vien rūšis.
Vertinant maistinę sudėtį, kalakutienos krūtinėlė be odos dažnai išsiskiria didesniu baltymų kiekiu ir mažesniu riebalų kiekiu, todėl ji laikoma patogiu pasirinkimu norintiems daugiau baltymų neviršijant kalorijų. Vištienos krūtinėlė taip pat yra liesa, tačiau skirtingų dalių, auginimo ir apdorojimo ypatumai gali ženkliai pakeisti galutinę maistinę vertę.
Antiena ir žąsiena neretai laikomos per riebios, bet toks vertinimas per daug supaprastina situaciją. Šių paukščių riebaluose paprastai yra nemaža dalis nesočiųjų riebalų rūgščių, o pati mėsa dažnai turi daugiau geležies ir kai kurių B grupės vitaminų, nors bendra energinė vertė, ypač valgant su oda, dažniausiai bus didesnė.
Praktikoje svarbiausia ne tik pasirinkta paukštiena, bet ir paruošimas. Norint išlaikyti mitybinį pranašumą, liesesnę mėsą verta kepti trumpiau ir neperdžiovinti, o riebesnę rinktis be odos arba leisti riebalams ištekėti kepant, taip sumažinant bendrą patiekalo kaloringumą.
Mitybos specialistai pabrėžia, kad vieno universaliai geriausio pasirinkimo visiems nėra, tačiau jei tikslas yra daugiau baltymų ir mažiau sočiųjų riebalų, dažniausiai pirmaujanti bus kalakutienos krūtinėlė be odos. Jei svarbi įvairovė ir mikroelementai, racionalu derinti skirtingas paukštienos rūšis ir daugiau dėmesio skirti produkto kilmei, laikymo sąlygoms bei ženklinimui.
Auganti tendencija Europoje yra skaidresnė tiekimo grandinė ir didesnė paklausa lėčiau augintai, geresnėmis sąlygomis laikomai paukštienai. Vartotojams tai reiškia paprastą taisyklę: svarbu ne tik ką renkatės, bet ir iš kur tai atkeliauja.
Leave a Reply