Praėjus beveik 2 000 metų po 79 metais įvykusio Vezuvijaus išsiveržimo, mokslininkai vis drąsiau artėja prie vienos didžiausių antikos mįslių: kaip perskaityti sudegintus Herculaneumo papirusus jų nepažeidžiant. Tai, kas ilgą laiką atrodė prarasta amžiams, dabar atkuriama pasitelkiant itin tikslius rentgeno skenavimus, trimatį modeliavimą ir dirbtinį intelektą.
Išsiveržimas sunaikino Pompėją ir Herculaneumą, tačiau tuo pat metu dalį paveldo paradoksaliai „užkonservavo“ po pelenais ir uolienų masėmis. Būtent todėl iki šių dienų išliko unikalus radinys, vadinamas Herculaneumo ritiniais, tik jų būklė priminė trapius, apanglėjusius anglies gabalus.
Villa dei Papiri paslaptis
Maždaug XVIII amžiaus viduryje kasinėjant Herculaneume, vadinamojoje Papirusų viloje buvo aptikta daugiau kaip 1 000 ritinių kolekcija. Istorikams tai galėtų būti neįkainojamas šaltinis apie romėnų kasdienybę, filosofiją ir to meto intelektinį gyvenimą.
Problema ta, kad bandymai ritinius išvynioti tradiciškai dažnai baigdavosi katastrofa: medžiaga byrėdavo, o rašalas ir pluoštas buvo taip pažeisti, kad tekstas tiesiog išnykdavo. Dėl šios priežasties daugelį dešimtmečių vyravo nuostata, kad didžioji dalis turinio liks nepasiekiama.
Skaitmeninis išvyniojimas be prisilietimo
Lūžį atnešė 2023 metais pradėtas tarptautinis projektas „Vesuvius Challenge“, skatinantis kurti metodus, leidžiančius ritinius „išvynioti“ virtualiai. Pirmasis etapas – itin didelės raiškos rentgeno tomografija, kai papirusas nuskenuojamas taip, kad būtų galima atkurti jo vidinę struktūrą trimatėje erdvėje.
Tuomet speciali programinė įranga skaitmeniniu būdu atskiria susisluoksniavusius lapus ir juos „ištiesina“, tarsi ritinys būtų atsargiai išvyniotas. Kritinis žingsnis – atpažinti rašalo pėdsakus: čia dirbtinis intelektas ieško mikroskopinių medžiagos tankio ir tekstūros skirtumų, kurie gali išduoti raides, nors plika akimi jos nematomos.
„Algoritmai padeda aptikti rašalą, bet galutinį žodį vis tiek taria specialistai, nes klaidų rizika išlieka“, – pabrėžia su projektais dirbantys tyrėjai, aiškindami, kodėl filologų ir antikos ekspertų patikra yra būtina.
Pirmieji rezultatai ir ko dar tikimasi
Vienas svarbiausių proveržių pasiektas 2023 metų pabaigoje, kai tyrėjams pavyko perskaityti apie 15 graikiško teksto kolonų iš vieno ritinio. Vis dėlto tai sudarė tik maždaug 5 proc. konkretaus dokumento, todėl potencialas išlieka milžiniškas.
Iki šiol daugiausia pavyko identifikuoti epikūrinės filosofijos tekstus, siejamus su antikos autoriais, rašiusiais apie malonumą, baimę ir dvasinę ramybę. Mokslininkai tikisi, kad tolesni skenavimai ir tikslesni DI modeliai gali atverti ir visiškai nežinomus veikalus, kurių kopijos nepasiekė mūsų laikų.
Skaičiuojama, kad panašūs metodai gali būti pritaikyti šimtams kitų ritinių, tačiau kiekvienas jų skiriasi suspaudimo laipsniu, medžiagos pažeidimais ir rašalo savybėmis. Dėl to procesas nėra vieno mygtuko paspaudimas, o kruopštus, iteracinis darbas.
DI pagalba atkuriant freskas
Dirbtinis intelektas tampa svarbus ne tik tekstams. Panašūs metodai taikomi ir antikinių objektų rekonstrukcijai, kai išlikę tūkstančiai fragmentų, o rankinis jų dėliojimas gali užtrukti metus ar net tapti praktiškai neįmanomas.
Vienas ryškesnių pavyzdžių – Pompėjoje buvęs freskomis dekoruotas lubų fragmentas, kuris išgyveno antikinę katastrofą, bet vėliau buvo apgadintas XX amžiuje. Šiuolaikiniai projektai sujungia vaizdinimą, 3D modelius ir robotiką: algoritmai siūlo, kur turėtų atsidurti kiekviena detalė, o robotai gali padėti fiziškai sudėti fragmentus prižiūrint ekspertams.
Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausia šių metodų vertė – galimybė grąžinti istorijai tai, kas kitu atveju liktų muziejų saugyklų dėžėse arba būtų laikoma nebeatskaitoma. Kiekviena atkurta teksto eilutė ar sujungtas freskos gabalas praplečia supratimą apie senovės Viduržemio jūros pasaulį.
Leave a Reply