Naujas genetinis tyrimas atkuria vieną įspūdingiausių žmonijos migracijų istorijų: rasti ypač artimi ryšiai tarp vietinių Havajų gyventojų ir Rapa Nui, dar vadinamos Velykų sala, bendruomenių. Mokslininkai teigia, kad šie panašumai DNR rodo realius kontaktus ir žmonių judėjimą per milžiniškus Ramiojo vandenyno atstumus.
Skaičiai įspūdingi: Havajus ir Rapa Nui skiria apie 7 000 kilometrų. Vis dėlto Polinezijos jūrininkai šimtmečius keliavo tarp salų, naudodami dviejų korpusų kanojas, išmanydami vėjus, sroves, žvaigždynus ir tolimų sausumų orientyrus.
Kaip buvo atliktas tyrimas
Analizę atlikę Stanfordo universiteto ir partnerių tyrėjai rėmėsi šiuolaikinių Polinezijos gyventojų genetiniais duomenimis. Jie nagrinėjo viso genomo informaciją iš daugiau nei 1 000 asmenų, įtraukdami papildomus duomenis iš Rapa Nui, Havajų, Samoa ir Tongos.
Taikydami skaičiavimo metodus, leidžiančius aptikti bendrus protėvius pagal DNR panašumus, mokslininkai įvertino, kaip galėjo vykti migracijos bangos. Tiesioginių rašytinių įrodymų apie keliones iš Rapa Nui į Havajus nėra, todėl genetika tapo pagrindiniu šių sąsajų argumentu.
Užuominos apie tarpinę stotelę
Tyrime išskiriamas ir galimas svarbus vaidmuo Mangarevai, salai, kurios gyventojų genetiniai panašumai pasirodė reikšmingi aiškinant ryšius tarp dviejų nutolusių populiacijų. Tai leidžia svarstyti, kad migracijos galėjo vykti etapais, o ne vienu nenutrūkstamu reisu.
Toks scenarijus dera su plačiau žinomu Polinezijos kolonizacijos vaizdu: judėjimu nuo Samoa ir Fidžio per Tongą, Kuko salas bei Draugijos salas, įskaitant Tahitį, iki Rapa Nui. Nauji duomenys rodo, kad istorija galėjo nesibaigti ties rytiniu Polinezijos pakraščiu.
Kodėl tai svarbu ir šiandien
Mokslininkai pabrėžia vadinamąjį įkūrėjo efektą, kai naują populiaciją sudaro nedidelė grupė žmonių, atsinešanti tik dalį pradinės genetinės įvairovės. Kartojantis tokiems persikėlimams tarp salų, vieni genetiniai variantai gali išplisti, o kiti išnykti.
Pasak tyrėjų, įkūrėjo efektai vietinėse rytų Polinezijos populiacijose, įskaitant Havajus, gali būti daugiau nei dešimt kartų stipresni nei nagrinėtose europinės kilmės populiacijose. Tai svarbu ne tik istorijos rekonstrukcijai, bet ir medicinai, nes mažesnė genetinė įvairovė gali didinti kai kurių paveldimų ligų riziką.
Tyrime minimi genų variantai, susiję su regėjimo sutrikimais ar DNR taisymo mechanizmais, pavyzdžiui, ADAMTSL4, PDE6B ir FAN1. Tyrėjai akcentuoja, kad tokios įžvalgos gali padėti tiksliau vertinti rizikas ir planuoti tolesnius sveikatos tyrimus bendruomenėse, kurių populiacijos istorija buvo pažymėta mažų grupių migracijomis.
Mokslininkų teigimu, genetiniai duomenys leidžia pamatyti tai, ko nepaliko rašytiniai šaltiniai: keliones, kontaktus ir bendrą protėvių istoriją, susiformavusią Ramiajame vandenyne. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Science.
Leave a Reply