Australijos šokliavoris Portia fimbriata miegodamas elgiasi taip, kad primena žmonių REM miegą – fazę, kuri dažnai siejama su sapnais. Tyrėjai užfiksavo, kad vorui ilsintis juda tinklainės struktūros, trūkčioja kojos ir kinta kūno laikysena.
Naujame darbe mokslininkų komanda, vadovaujama elgsenos ekologės Danielos Rößler, Portia fimbriata stebėjo infraraudonųjų spindulių kameromis. Jie siekė patikrinti, ar tai tik ramus poilsis, ar tikras miegas, turintis atpažįstamų požymių.
Paaiškėjo, kad vorų naktinis poilsis nėra vienodas: jie keičia ilgesnius nejudrumo periodus su trumpais „aktyvesniais“ epizodais. Būtent per šiuos epizodus matyti intensyvesni, į REM panašūs judesiai, nors vorų nervų sistema nuo žmogaus evoliuciškai nutolusi per šimtus milijonų metų.
Dar įdomiau tai, kad sutrikdžius miegą, vorai vėliau jį „atsigriebia“ – daugiau ilsisi ir dažniau patenka į REM panašią būseną. Tai leidžia manyti, kad net ir tokiems mažiems plėšrūnams miegas yra biologiškai svarbus, o ne vien pasyvus buvimas be judesio.
Kaip atpažino, kad voras tikrai miega
Tyrėjai stebėjo 10 Portia fimbriata individų ir iš viso užfiksavo 109 REM panašius epizodus. Vabzdžiaėdžiai plėšrūnai didžiąją nakties dalį ilsėjosi jiems būdingoje pozoje – vidutiniškai apie 10,7 valandos, su trumpais prabudimais.
Per naktį jie maždaug 11 kartų pereidavo į neįprastą, REM primenančią būseną, kuri trukdavo apie 83 sekundes. Tuo metu buvo matyti trūkčiojimai, kojų susirietimai ir akyse esančių judrių tinklainės struktūrų judėjimas.
Įdomi detalė – vorų paros ritmas išliko net esant beveik pastoviai tamsai. Tai rodo, kad jų aktyvumą gali reguliuoti vidinis biologinis laikrodis.
Žadino garsu ir tikrino reakciją
Vien to, kad gyvūnas atrodo nejudrus, nepakanka miegui patvirtinti, todėl komanda matavo pažadinimo slenkstį. Vorams leidžiant vis stiprėjantį garsą, buvo lyginama, kaip greitai jie sureaguoja skirtingose būsenose.
Kai vorai buvo budrūs, vidutinė reakcija siekė apie 1,7 sekundės. REM panašių epizodų metu sureagavusiems vorams prireikė maždaug 4,3 sekundės, o 4 iš 10 per 10 sekundžių langą apskritai nereagavo – tai būdinga gilesniam miegui.
Tyrėjai pabrėžia, kad vien judesiai dar neįrodo sapnų: smegenų aktyvumas nebuvo matuojamas, todėl neįmanoma pasakyti, ar vorai patiria vaizdinius kaip žmonės. Vis dėlto elgesio požymiai rodo, kad vorai iš tiesų miega, o jų miegas turi aiškiai atpažįstamą, aktyvesnę fazę.
Miego „atsigriebimas“ po sutrikdymo
Norėdami patikrinti, ar vorai kompensuoja miego trūkumą, mokslininkai sąmoningai trikdė jų poilsį: į kiekvieną aptvarą paleido po 25 vaisines museles. 12 valandų skraidantys ir ropojantys vabzdžiai nuolat trikdė vorus, versdami keisti padėtį ir nutraukdami įprastą ritmą.
Pašalinus museles, vorai vėliau ilsėjosi ilgiau – per kitą dieną ir naktį poilsiui skyrė maždaug viena valanda daugiau. Be to, jie beveik 80 proc. daugiau laiko praleido REM panašioje būsenoje: vidutiniškai nuo 9,4 iki 16,9 minutės per parą.
Šis šuolis įvyko ne todėl, kad kiekvienas epizodas būtų trukęs ilgiau – vorai į REM panašią fazę tiesiog patekdavo dažniau. Atsigavimo metu vidutiniškai fiksuota apie 10 epizodų, palyginti su maždaug šešiais iki miego sutrikdymo.
Toks reiškinys moksle vadinamas „miego atoveiksmiu“ (sleep rebound) ir dažnai laikomas svarbiu įrodymu, kad organizmas reguliuoja miego poreikį. Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
Leave a Reply