Beveik pusė JAV paauglių per pastaruosius metus bent kartą lošė, o daliai jų jau fiksuojami rimti probleminio lošimo požymiai. Tokias išvadas pateikia naujas Rutgers universiteto nacionalinis tyrimas.
Tyrėjai nustatė, kad 42,7 proc. 13–17 metų paauglių per metus dalyvavo lošimo veiklose. Iš lošusių paauglių 10,8 proc. pagal standartinį vertinimą pateko į didžiausios rizikos grupę, siejamą su galimu lošimo sutrikimu (tai nėra formali diagnozė).
Svarbi detalė – lošimas šiuo atveju neapsiribojo kazino ar sporto lažybų programėlėmis. Į tyrimą pateko ir bingo, loterijos, loterijiniai bilietai, loterijos tipo renginiai, fantazijos sportas, prognozių rinkos, prekyba kriptovaliutomis bei spekuliacinė prekyba akcijomis.
Autoriai akcentuoja, kad daugelis paauglių net neturi teisės legaliai patekti į kazino ar statyti lažybų reguliuojamose platformose, tačiau su lošimo elementais susiduria kasdien – per sporto transliacijas, socialinius tinklus, vaizdo žaidimus ir įvairų „greitų pinigų“ turinį internete.
Kas laikyta lošimu
Tyrimas apėmė 21 skirtingą veiklą – nuo tradicinių loterijų ar bingo iki prognozių rinkų, kuriose vartotojai „perka“ ir „parduoda“ įvykių baigties kontraktus. Šių platformų logika dažnai pristatoma kaip investavimas ar prekyba, tačiau rizikos struktūra daugeliui vartotojų primena statymus už įvykio baigtį.
Tyrėjai pabrėžia, kad šiandien lošimo patirtys persikelia į telefoną, todėl „kazinas kišenėje“ jaunimui tampa lengviau pasiekiamas. Be to, lošimo praktikos gali formuotis dar iki pirmosios sporto lažybų programėlės atsisiuntimo.
Apklausa vyko 2026 metų balandį–liepą, joje dalyvavo 1 677 JAV gyventojai nuo 13 iki 27 metų. Duomenys rinkti naudojant nacionaliniu mastu reprezentatyvią apklausų panelę.
Ką rodo rizikos vertinimas
Probleminio lošimo požymiai vertinti pagal Problem Gambling Severity Index (PGSI) klausimyną. Jis fiksuoja sunkumus kontroliuoti lošimą, dėl to patiriamą finansinę ar asmeninę žalą ir kitus simptomus.
Visoje 13–27 metų imtyje 52,5 proc. respondentų teigė per metus lošę, o tarp lošusiųjų 39,5 proc. turėjo bent dalį probleminio lošimo požymių. 10,3 proc. lošusiųjų pateko į didžiausios rizikos kategoriją.
Įdomu tai, kad didžiausios rizikos dalis tarp paauglių lošėjų (10,8 proc.) buvo panaši į 21–27 metų lošėjų grupės rodiklį (11,3 proc.). Tyrimas taip pat rodo, kad problema nėra vien berniukų: didžiausios rizikos dalis tarp lošusiųjų panaši tiek merginoms (10,7 proc.), tiek vaikinams (9,9 proc.) visame 13–27 metų amžiaus intervale.
Autoriai nurodo ir tyrimo ribotumus: duomenys paremti pačių respondentų atsakymais, tyrimas fiksuoja situaciją vienu laiko momentu ir negali nustatyti priežasties bei pasekmės ryšių. Paauglių grupės paklaida buvo gana didelė – 6,1 procentinio punkto.
Šeimos įtaka ir psichikos sveikata
Vienas ryškiausių signalų – šeimos vaidmuo. Tarp didžiausios rizikos 13–17 metų paauglių 75,5 proc. turėjo šeimos narį, kuris lošia, 66,3 proc. manė, kad kažkas šeimoje turi lošimo problemą, o 61,2 proc. buvo lošę kartu su šeimos nariu.
Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog tėvai tiesiogiai „sukelia“ vaikų priklausomybę: šeimos gali dalintis ir kitais pažeidžiamumais, pavyzdžiui, finansiniais sunkumais ar elgesio modeliais. Vis dėlto tokie skaičiai rodo, kad lošimas gali būti normalizuojamas labai anksti.
Dar vienas aspektas – ryšys su psichikos sveikata tarp pačios didžiausios rizikos dalyvių. Šioje grupėje 52,8 proc. nurodė nerimo simptomus, 38,4 proc. – depresijos simptomus, o apie 13 proc. – suicidines mintis (tyrėjai pažymi, kad skirtumai pagal rizikos kategorijas nebuvo statistiškai reikšmingi).
Taip pat pastebėta, kad didžiausios rizikos lošėjai dalyvavo gerokai daugiau skirtingų lošimo formų: vidutiniškai 6,7 veiklose, kai lošėjai be probleminių požymių – 2,7. Beveik du trečdaliai naudojo ir internetines, ir fizines lošimo vietas.
Tyrimo autoriai ragina prevenciją pradėti anksčiau – dar pagrindinėje mokykloje, stiprinti apsaugas prognozių rinkose bei lošimo elementų turinčiuose žaidimuose ir ieškoti standartų, geriau apsaugančių pažeidžiamus vartotojus.
Leave a Reply