Europa znów zwiększa import rosyjskiego dujų: per TurkStream srautai šoktelėjo iki 92 proc.

Po Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą Europos Sąjunga per kelerius metus ryškiai sumažino priklausomybę nuo rusiškų energijos išteklių, tačiau rusiškos dujos iš Europos rinkos nedingo. Dalį poreikio vis dar dengia vamzdynais tiekiami srautai į Pietryčių Europą, o šį rudenį jie pastebimai išaugo.

Skaičiuojama, kad per spalio mėnesį TurkStream dujotiekiu į Europą buvo perduota daugiau kaip 1,6 milijardo kubinių metrų rusiškų gamtinių dujų. Palyginti su rugsėjį fiksuotais srautais, perdavimas išaugo, o dujotiekio pajėgumų panaudojimas spalį pasiekė 92 proc., kai rugsėjį siekė 79 proc.

Kas keičiasi šildymo sezoną?

Šildymo sezonui įsibėgėjant didėja momentinis dujų poreikis, todėl šalys aktyviau pildo saugyklas ir ieško papildomų kiekių trumpuoju laikotarpiu. Tokiais mėnesiais net ir brangesni ar politiškai jautrūs srautai tampa patrauklesni, ypač jei alternatyvos regione ribotos.

TurkStream yra eksporto dujotiekis iš Rusijos į Turkiją per Juodąją jūrą, iš kurio dujos toliau nukreipiamos į dalį Pietryčių Europos rinkų. Projektinis viso sistemos pralaidumas siekia 31,5 milijardo kubinių metrų per metus.

Sistema sudaryta iš dviejų gijų, kurių kiekvienos pralaidumas gali siekti iki 15,75 milijardo kubinių metrų per metus. Nuo metų pradžios šiuo maršrutu tiekiamų dujų apimtys buvo vertinamos kaip reikšmingos, o šių metų rudenį akivaizdžiai matomas srautų šuolis.

Kodėl dalis ES šalių neatsisako?

Europos energetikos politika formaliai orientuota į rusiškų išteklių atsisakymą, tačiau praktikoje situacija skiriasi tarp regionų. Tokios šalys kaip Vengrija ir Slovakija viešai aiškina, kad alternatyvūs tiekimo keliai ir infrastruktūra ne visada leidžia greitai pakeisti rusiškas dujas.

Ekspertai pabrėžia, kad būtent infrastruktūriniai apribojimai, kainų svyravimai bei trumpalaikės tiekimo rizikos lemia, kodėl kai kurios rinkos renkasi tęsti pirkimus. Tuo pat metu ES kryptis išlieka ta pati: daugiau suskystintų gamtinių dujų, didesnės tarpsisteminės jungtys ir spartesnis atsinaujinančių išteklių diegimas, kad priklausomybė nuo vieno tiekėjo nebegrįžtų.