Nedidelis Žemės plutos fragmentas, kadaise atskilęs nuo dabartinės šiaurės vakarų Australijos, galėjo tapti vienu svarbiausių Pietryčių Azijos atogrąžų miškų ištakų veiksnių. Tokią išvadą pateikia naujas tyrimas, paremtas augalų fosilijomis, rastomis Mianmare iškastame gintare.
Kaip rašo „Live Science“, tyrėjai teigia, kad vadinamasis Vakarų Birmos blokas (angl. West Burma Block) prieš milijonus metų pernešė į šiaurę šimtus augalų rūšių, o šios vėliau prisidėjo prie šiandieninio regiono biologinės įvairovės. Fosilijos gintare leidžia detaliai atsekti, kokia augalija tuo metu augo šioje teritorijoje.
Pagal tyrime aprašytą scenarijų, plutos fragmentas nuo Gondvanos superkontinento atsiskyrė maždaug prieš 150 mln. metų ir apie 100 mln. metų slinko šiaurės kryptimi per tuometinį Tetijos vandenyną. Galiausiai, pradėjus maždaug prieš 50 mln. metų, jis susidūrė su Pietryčių Azija ir tapo savotišku „tiltu“ augalams.
Tyrėjų išvada meta iššūkį ankstesnėms prielaidoms, kad šis plutos gabalas kilo arčiau dabartinės Pietryčių Azijos, o regiono atogrąžų miškai daugiausia susiformavo tik po dinozaurų išnykimo prieš maždaug 66 mln. metų.
Kas yra Vakarų Birmos blokas
Vakarų Birmos bloku vadinamas plutos fragmentas siejamas su teritorija vakarų Mianmare. Tyrime pabrėžiama, kad jis ne tik judėjo į šiaurę, bet ir ilgą laiką išbuvo prie pusiaujo, kur buvo karšta ir drėgna – sąlygos, palankios augalams išlikti ir įvairovei didėti.
Tuo laikotarpiu plutos fragmentas, anot vieno iš tyrimo autorių Byrono Lamonto, galėjo tapti savotiška „prieglauda“, kur išliko senos augalų linijos. Vėliau, susidūrus su Pietryčių Azija, ši augalija galėjo paplisti ir tapti šiuolaikinių ekosistemų dalimi.
Sudėtingumo, pasak mokslininkų, pridėjo ir Indijos plokštės judėjimas. Tyrime minima, kad Indijos subkontinentas taip pat sparčiai slinko į šiaurę, o prieš maždaug 80 mln. metų susidūrė su Vakarų Birmos bloku, pakeitė jo orientaciją ir stūmė toliau, kol abi struktūros pasiekė Aziją.
Ką parodė gintare išlikusios fosilijos
Tyrėjai išanalizavo daugiau nei 3 000 augalų fosilijų, išlikusių Mianmare gintare maždaug prieš 100 mln. metų. Jose aptikta ne tik lapų ar sėklų, bet ir žiedų bei vaisių fragmentų, kurie suteikia retesnę galimybę rekonstruoti to meto florą.
Fosilijos priskirtos bent 392 žiedinių augalų tipams, taip pat aptikta spygliuočių, paparčių, samanų, cikadų ir kepeninių samanų atstovų. Tyrime teigiama, kad dalis šių augalų galėjo pasiekti Pietryčių Aziją būtent „plaukdami“ kartu su Vakarų Birmos bloku.
Tyrimo autoriai pažymi, kad šie radiniai nereiškia, jog Australija „neteko“ savo senosios floros: dalies augalų palikuonių esą galima rasti ir dabartinėje šalies šiaurės rytuose, kur vyrauja karštas ir drėgnas klimatas.
Kodėl gyvūnų istorija lieka neaiški
Vertinti, kokie gyvūnai galėjo „atkeliauti“ tuo pačiu keliu, mokslininkams gerokai sunkiau. Gintare dažniausiai išlieka tik smulkūs organizmai, todėl tyrime minimi daugiausia maži vabzdžiai, pavyzdžiui, skruzdėlės ar uodai.
Dėl to didesnių gyvūnų migracijos scenarijų šis fosilijų rinkinys praktiškai nepadeda patikrinti. Vis dėlto augalų duomenys suteikia svarbių užuominų apie tai, kaip geologiniai procesai galėjo formuoti vieną biologiškai turtingiausių pasaulio regionų.
Leave a Reply