Karaliaučiaus sritis, Rusijos eksklavas Baltijos regione, NATO rytiniame flange laikoma vienu iš didžiausių karinių rizikos židinių – grėsmė siejama ne tik su Lenkijos ir Lietuvos, bet ir su platesniu Europos saugumu.
Kaip skelbia portalas WNP, pastaraisiais metais Aljansas peržiūrėjo požiūrį į šį regioną ir planavime vis aiškiau numato scenarijų, kuriame konflikto atveju galėtų būti vykdomi intensyvūs konvenciniai smūgiai į Karaliaučiaus srityje esančius taikinius.
Tekste pabrėžiama, kad įtampa didėja ne vien dėl pačios militarizacijos: aptariami ir galimi sabotažo bei diversijų pavojai prie sienos, taip pat elektroninės kovos priemonių keliamas poveikis regione.
Karaliaučiaus sritis vadinama itin stipriai įtvirtintu Rusijos kariniu placdarmu, iš kurio, pasitelkiant oro gynybą, raketines sistemas ir Baltijos laivyną, būtų siekiama riboti NATO veiksmus Baltijos jūros regione.
Įtampa prie sienos ir pranešimai apie galimas provokacijas
Publikacijoje rašoma, kad Lenkijos ir sąjungininkų tarnybos yra perspėjusios apie galimus sabotažo, diversijų ir atakų prieš kritinę infrastruktūrą scenarijus, siejamus su veikėjais iš Karaliaučiaus srities.
Tarp minimų pastarųjų savaičių epizodų – situacijos prie sienos, kai fiksuoti įtartini asmenys, tačiau jie sienos nekirto ir niekas nebuvo sulaikytas. Tai pristatoma kaip vienas iš signalų, kodėl pasienis tapo sustiprintos stebėsenos zona.
Lenkijos pusė, anot teksto, į pasienį siuntė papildomas pajėgas – policijos pareigūnus, kontrteroristinius vienetus ir specialiųjų operacijų karius. Operacijų tikslas įvardijamas kaip grėsmių identifikavimas ir prevencija.
Radarai, elektroninė kova ir GPS trikdžiai Baltijoje
Vienu iš labiausiai nerimą keliančių faktorių įvardijami Karaliaučiaus srityje dislokuojami radarai ir radioelektroninės kovos infrastruktūra. Tekste minima, kad netoli Lenkijos sienos įrengtos didelės antenų sistemos, skirtos aptikti taikinius dideliais atstumais.
Taip pat teigiama, jog regiono elektroninės kovos priemonės ne kartą buvo siejamos su GPS signalų trikdymu Baltijos jūros erdvėje ir aplinkinėse šalyse, įskaitant Baltijos valstybes ir Lenkiją.
Be to, aprašomos priemonės, skirtos žvalgybai ir ryšių trikdymui – jos, anot straipsnio, sudaro svarbią platesnės Rusijos karinės sistemos dalį šiame eksclave.
Raketos, oro gynyba ir Baltijos laivynas
Karaliaučiaus sritis pristatoma kaip vienas labiausiai militarizuotų Rusijos regionų. Jo oro gynybos branduolį, kaip nurodoma tekste, sudaro kelių sluoksnių sistema su S-400 ir „Pancyr-S1“ kompleksais, taip pat tolimojo nuotolio radarais.
Publikacijoje rašoma, kad čia dislokuoti ir raketiniai pajėgumai, įskaitant „Iskander“ sistemas, kurios, priklausomai nuo versijos, gali turėti skirtingą nuotolį ir būti pritaikytos branduolinėms galvutėms gabenti.
Taip pat minimas Baltijos laivynas: pagrindinė jūrų bazė yra Baltijske, o vadovybė – Karaliaučiuje. Tarp pajėgumų įvardijami laivai su sparnuotosiomis raketomis „Kalibr“.
NATO strategijos posūkis: smūgiai į agresoriaus gilumą
Esminiu pokyčiu tekste įvardijama NATO viešai pristatyta „pergalės teorija“, kuri numato ne tik priešo puolimo stabdymą, bet ir galimybę, prireikus, smogti į taikinius, kurie palaiko, valdo ar užtikrina agresoriaus veiksmus.
Tai reiškia, kad Rusijos atakos prieš NATO šalį atveju Karaliaučiaus srityje esantys raketiniai daliniai, oro gynyba ir karinis jūrų komponentas galėtų tapti vienais pirmųjų konvencinių smūgių taikinių.
Kartu primenama ir Maskvos reakcija: tekste cituojama, kad Kremlius šią koncepciją traktuoja kaip grėsmę, o Rusijos vadovas yra pareiškęs, kad esą puolimo prieš Karaliaučiaus sritį atveju būtų atsakyta visomis turimomis priemonėmis, įskaitant branduolines.
Straipsnyje pažymima, kad kai kurios idėjos, pavyzdžiui, leidimas smogti pirmiems, NATO lygiu nėra priimtos, tačiau bendra kryptis apibūdinama kaip tolstanti nuo vien tik gynybinės logikos: konflikto atveju siekiama greitai perkelti spaudimą į agresoriaus pajėgumus ir jų užnugarį.
Teksto pabaigoje akcentuojama, kad Karaliaučiaus klausimas neapsiriboja vien Suvalkų koridoriumi – regionas vertinamas kaip platforma, galinti projektuoti grėsmę gerokai toliau į Europą, o tai didina spaudimą ieškoti priemonių rizikai mažinti.
Leave a Reply