Mokslininkai, tirdami Brazilijoje rastą dinozauro fosiliją, aptiko cheminių junginių, siejamų su hemu – hemoglobino dalimi, kuri stuburiniuose padeda pernešti deguonį. Kauluose taip pat užfiksuotos mikroskopinės struktūros, primenančios suakmenėjusius raudonuosius kraujo kūnelius.
Jei pirminė interpretacija pasitvirtintų, tai būtų vienas reikšmingiausių radinių molekulinėje paleontologijoje. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“, o analizuota medžiaga paimta iš rūšiai Aratasaurus museunacionali priskiriamo dinozauro kaulo.
Šio gyvūno liekanos aptiktos 2008 metais Brazilijoje. Nustatyta, kad tai buvo teropodas – dvikojų dinozaurų grupės atstovas, į kurią įeina ir garsusis tiranozauras.
Praėjus beveik dviem dešimtmečiams po atradimo, komanda, vadovaujama Kliti Grice iš Curtin universiteto, pritaikė kelis nepriklausomus metodus, kad patikrintų, ar fosilijoje galėjo išlikti kraujo pėdsakų.
Ko tiksliai rasta fosilijoje
Tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė hemui – molekulės daliai, būdingai hemoglobinui. Cheminės analizės parodė junginius, siejamus su hemu, įskaitant ir pakitusią jo formą, kuri galėtų būti itin seno biologinio materialo pėdsakas.
Šios medžiagos aptiktos kaulo kraujagyslių kanaluose – vietose, kur gyvūnui gyvam esant ėjo kraujagyslės. Ten mokslininkai įžvelgė ir elipsės formos mikroskopines struktūras, panašias į suakmenėjusias raudonąsias kraujo ląsteles.
Tyrimui pasitelkta Ramano spektroskopija, elektroninė mikroskopija ir skysčių chromatografija su masių spektrometrija. Analizės atskleidė geležies, anglies ir azoto buvimą – elementus, būdingus hemo molekulei.
Kodėl tai būtų svarbu paleontologijai
Vienas didžiausių paleontologijos iššūkių – minkštųjų audinių, tokių kaip kraujas, raumenys ar vidaus organai, irimo greitis. Dėl to jų išlikimas milijonus metų ilgą laiką buvo laikomas ypač mažai tikėtinu.
Mokslininkai pateikia hipotezę, kodėl būtent ši fosilija galėjo taip neįprastai išsaugoti biologinių medžiagų pėdsakus. Manoma, kad po mirties dinozauras greitai atsidūrė vandeninėje aplinkoje, kur trūko deguonies.
Komanda svarsto, kad reikšmę galėjo turėti mikrobiniai „kilimai“ – bakterijų ir kitų mikroorganizmų sankaupos, galėjusios apgaubti liekanas. Taip pat minimas hausmanitas – mangano oksido mineralas, kuris galėjo prisidėti prie ląstelių liekanų stabilizavimo ir apsaugos nuo irimo.
Skeptikų klausimai ir kas būtų toliau
Nors rezultatai atrodo viltingi, atradimas kelia ir abejonių. Skeptikai pabrėžia, kad struktūros, laikomos raudonaisiais kraujo kūneliais, skiriasi dydžiu ir forma nuo šiuolaikinių paukščių bei krokodilų kraujo ląstelių – tai artimiausi gyvi dinozaurų giminaičiai.
Kita kritikos kryptis – ar aptiktus cheminius junginius galima vienareikšmiškai susieti su konkrečiomis ląstelinėmis struktūromis. Vien kraujo sudedamąsias dalis primenančių medžiagų buvimas dar nereiškia, kad fosilijoje išliko tikri raudonieji kraujo kūneliai.
Jeigu išvados vis dėlto būtų patvirtintos, tai galėtų keisti priešistorinių organizmų analizę: išlikusios biomolekulės leistų geriau suprasti dinozaurų fiziologiją, metabolizmą ar deguonies pernašą. Be to, tokie metodai galėtų paskatinti iš naujo tirti ir kitas fosilijas, kuriose anksčiau minkštųjų audinių pėdsakų nė nebuvo ieškoma.
Leave a Reply