Pietų Sibire, daugiau nei 2 800 metų senumo kapavietėje, mokslininkai aptiko tai, kas gali būti ankstyviausias tiesioginis įrodymas, jog žmonės vartojo kanapes dėl jų psichoaktyvaus poveikio.
Tyrėjai žmogaus plaukuose rado cheminių pėdsakų, siejamų su tetrahidrokanabinoliu (THC), o netoliese aptiko ir gausybę kanapių sėklų bei fragmentų. Apie šiuos rezultatus skelbia „ZME Science“.
Radinių kontekstas rodo, kad kanapės čia greičiausiai buvo ne pramoga, o ritualų dalis – susijusi su laidotuvėmis, dvasingumu ir apeigomis. Kapavietėje fiksuotos ir sudėtingos aukojimo tradicijos, tarp jų – paaukotų arklių liekanos.
Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad nors duomenų vis daugėja, dalis interpretacijų išlieka atsargios: ne visi specialistai sutinka, kad plaukų analizė būtinai reiškia sąmoningą kanapių vartojimą.
Kas rasta Tunnug 1 pilkapyje
Atradinys padarytas Tunnug 1 pilkapyje Ujukų slėnyje – vietovėje, kuri kartais vadinama Sibiro „Karalių slėniu“. Manoma, kad šis monumentalus laidojimo kompleksas įrengtas maždaug aštuntojo amžiaus prieš mūsų erą pradžioje.
Kasinėjimų metu aptiktos medinės laidojimo kameros, rąstiniai karstai ir daug arklių liekanų. Tarp kelių palaidojimų rasta šimtai smulkių kanapių sėklų, o radiokarboninis datavimas leidžia jas sieti su laikotarpiu prieš maždaug 2 800 metų.
Vien sėklos dar nereiškia, kad žmonės kanapes vartojo būtent dėl psichoaktyvaus poveikio – augalas galėjo būti naudojamas ir dėl pluošto ar maistinių sėklų. Lūžį, pasak tyrėjų, suteikė išlikę žmogaus plaukai.
Plaukuose – kanabinoidų pėdsakai
Analizuodami gerai išsilaikiusius plaukų mėginius masių spektrometrija, mokslininkai aptiko kanabinolį (CBN). Ši medžiaga susidaro, kai THC oksiduojasi ir skyla, todėl laikoma netiesioginiu psichoaktyvių kanapių vartojimo rodikliu.
Tyrėjai taip pat fiksavo silpnesnius cheminius signalus, atitinkančius patį THC. Jų teigimu, kanapių liekanų buvimas kapavietėje ir kanabinoidų pėdsakai žmogaus plaukuose kartu sudaro neįprastai stiprų senovinės sąveikos su šiuo augalu įrodymų rinkinį.
Vis dėlto dalis ekspertų ragina neskubėti su išvadomis. Pavyzdžiui, teismo toksikologas Volkeris Auwärteris yra suabejojęs, ar tyrimas pakankamai tvirtas, nes kanabinoidai ant plaukų galėjo patekti ir iš išorės – nebūtinai vartojant.
Kiti mokslininkai, tarp jų archeologė Elisa Guerra Doce, laikosi priešingos pozicijos: jos vertinimu, duomenys labiau rodo, kad kanapės buvo ne tik padėtos kaip įkapės, bet ir realiai vartotos apeigų dalyvių.
Ritualai, aukojimai ir senovės liudijimai
Tunnug 1 nebuvo paprastos kapinės. Ankstesniame 2024 metų archeologiniame tyrime šiame komplekse aprašytos mažiausiai 18 arklių liekanos ir vienas žmogaus palaikų kontekstas, siejamas su aukojimu; vėlesni kasinėjimai atskleidė daugiau arklių kaulų ir išblaškytų žmogaus kaulų.
Tyrėjai neatmeta, kad kai kurios ceremonijos galėjo apimti ir žmonių aukas, tačiau tiesioginių įrodymų tam trūksta. Buvo iškelta ir hipotezė, kad kanapės galėjo būti naudojamos aukojamiems asmenims nuraminti, bet tai kol kas vertinama kaip spekuliacija.
Aiškesnė atrodo kita interpretacija: kanapės galėjo būti smilkalų forma, padėti maskuoti irimo kvapus arba sustiprinti religinę patirtį laidotuvių metu. Istoriniai šaltiniai taip pat mini panašias tradicijas vėlesniais laikotarpiais.
Pavyzdžiui, penktajame amžiuje prieš mūsų erą graikų istorikas Herodotas aprašė paprotį, kai po laidotuvių žmonės esą metė kanapes ant įkaitintų akmenų ir įkvėpė garų. Iki šiol istorikai ginčijosi, kiek tiesmukai tai reikėtų suprasti, tačiau archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad tokios praktikos Eurazijos stepėse iš tiesų galėjo būti paplitusios.
Naujas radinys iš Pietų Sibiro šią archeologinę laiko juostą pastumia dar maždaug 300 metų atgal, palyginti su ankstesniais įrodymais, susijusiais su kanapių deginimu laidotuvių kontekste. Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Science“.
Leave a Reply