Pupelės – vienas paprasčiausių būdų padidinti skaidulų ir augalinių baltymų kiekį lėkštėje, tačiau daug kas, pradėję jas valgyti, susiduria su nemaloniu pilvo pūtimu ar dujų kaupimusi. Dėl to pupelės neretai lieka „retu svečiu“ mityboje, nors jas įtraukti galima gana lengvai.
Kaip rašo „EatingWell“, dietologai išskiria kelias pasikartojančias klaidas, dėl kurių pupelės tampa sunkiau toleruojamos arba nesuteikia tiek naudos, kiek galėtų. Dažniausiai problema slypi ne pačiose pupelėse, o porcijų dydžiuose ir paruošime.
Pupelėse yra daug skaidulų, todėl virškinimo sistemai gali reikėti laiko prisitaikyti. Taip pat jose esama oligosacharidų – angliavandenių, kurių žmogaus organizmas pilnai nesuskaido, todėl žarnyno bakterijos juos fermentuoja, o tai gali sukelti dujų kaupimąsi.
Gera žinia ta, kad daugumai žmonių šiuos nepatogumus galima sumažinti palaipsniui didinant pupelių kiekį, tinkamai jas paruošiant ir pasirenkant paprastus receptus, kurie padeda pupeles paversti ne priedu, o visaverte patiekalo dalimi.
Per daug pupelių – per greitai
Viena dažniausių klaidų – staigus šuolis nuo „beveik nevalgau“ iki didelio dubens pupelių. Tokiu atveju dažniau pasireiškia pilvo pūtimas ir diskomfortas, o noras kartoti patirtį greitai dingsta.
Dietologai pataria pradėti nuo mažesnių porcijų ir didinti jas palaipsniui, per kelias savaites. Pavyzdžiui, galima startuoti nuo maždaug pusės puodelio per dieną ir stebėti, kaip jaučiasi organizmas.
Taip pat svarbus reguliarumas: mažesnis pupelių kiekis dažniau dažnai toleruojamas geriau nei didelės porcijos retkarčiais. Nuoseklus įprotis suteikia laiko virškinimo sistemai prisitaikyti prie didesnio skaidulų kiekio.
Netinkamas paruošimas: nuo mirkymo iki nuskalavimo
Kita klaida – nepakankamas dėmesys paruošimui. Džiovintoms pupelėms paprastai reikia mirkymo, o vandenį, kuriame jos mirko, rekomenduojama nupilti, pupeles perplauti ir tik tada gerai išvirti.
Konservuotoms pupelėms dažnai pakanka vieno paprasto žingsnio: nusausinti ir gerai nuplauti. Tai gali padėti sumažinti dalį tų junginių, kurie lieka skystyje skardinėje ir gali didinti dujų susidarymą.
Kai kurie žmonės geriau toleruoja pupeles, jei gaminant įdedama prieskonių, kurie dažnai naudojami tradicinėje virtuvėje – pavyzdžiui, kmynų ar imbiero. Taip pat minimas ir pupelių daiginimas prieš gaminimą, kuris kai kam palengvina virškinimą.
Per mažos porcijos, jei pupelės – pagrindinis baltymų šaltinis
Kai organizmas jau pripranta, pasitaiko priešinga klaida – pupelių suvalgoma per mažai, kad jos realiai prisidėtų prie baltymų ir kitų maistinių medžiagų poreikio. Tai ypač aktualu, jei pupelėmis bandoma pakeisti gyvūninės kilmės baltymus.
Dietologai primena, kad keli šaukštai pupelių dažnai nėra „pilna porcija“. Daugeliui pupelių tinkama porcija gali siekti maždaug nuo pusės iki vieno puodelio virtų pupelių.
Tekste pateikiamas ir orientyras: viename puodelyje virtų juodųjų pupelių yra apie 15 gramų baltymų, o tokio pat dydžio avinžirnių porcija suteikia apie 11 gramų. Jei pupelės yra pagrindinis baltymas, jas galima derinti su kitais produktais, kad patiekalas būtų sotesnis.
Pupelės lieka tik garnyru, o ne patiekalo pagrindu
Dar viena dažna situacija – pupelės naudojamos tik kaip nedidelis priedas, nors jos gali būti pagrindinis patiekalo „stuburas“. Tai patogu ne tik dėl maistinės vertės, bet ir dėl to, kad pupeles lengva pritaikyti įvairiems skoniams.
Siūloma eksperimentuoti su skirtingomis pupelių rūšimis ir prieskoniais: jei viena rūšis nepatinka, tikėtina, kad kita tiks labiau. Pupeles galima naudoti ne tik troškiniuose ar salotose, bet ir kaip pagrindą padažams, užtepėlėms ar sriuboms.
Įdomesnė idėja – pupeles „paslėpti“ tekstūroje: sutrintos jos gali suteikti patiekalui kremiškumo. O avinžirnius galima iškepti ar karšto oro gruzdintuvėje paskrudinti iki traškumo ir turėti sotų užkandį.
Leave a Reply