Jungtinėje Karalystėje atsinaujinęs naftos ir dujų kainų šuolis vis dažniau lyginamas su 1970-ųjų energetinėmis krizėmis, tačiau ekonomikos priklausomybė nuo iškastinio kuro per kelis dešimtmečius smarkiai sumažėjo. Biudžeto atsakomybės biuro vertinimu, nuo 1970-ųjų vidurio šalies ekonomikos energijos intensyvumas krito apie 70 proc., todėl tokio masto recesijos scenarijus laikomas mažiau tikėtinu.
Vis dėlto praktikoje smūgis jaučiamas aštriai, nes elektra Jungtinėje Karalystėje išlieka brangi, o kainų svyravimai greitai persiduoda tiek verslui, tiek buitiniams vartotojams. Tarptautinės energetikos agentūros duomenys rodo, kad 2026 metų balandį vidutinė elektros kaina šalyje buvo maždaug 103 eurai už megavatvalandę, kai Vokietijoje ji siekė apie 83 eurus, o Prancūzijoje – apie 41 eurą.
Viena pagrindinių priežasčių – vadinamoji ribinės kainodaros sistema, kai visos rinkoje parduodamos elektros kainą nulemia brangiausias tuo metu reikalingas gamybos šaltinis. Dažniausiai tai būna gamtinės dujos, nes jos užtikrina lankstumą, kai nepakanka pigesnės generacijos, pavyzdžiui, vėjo ar saulės elektrinių.
Vyriausybė pastarosiomis savaitėmis skelbė planus mėginti silpninti ryšį tarp dujų ir elektros kainų, tačiau rinkos dalyviai pabrėžia, kad greitų sprendimų nėra. Net ir didėjant atsinaujinančios energetikos daliai, sistemai būtinos balansavimo priemonės, o jų kaina kriziniais laikotarpiais dažniausiai kyla.
Energetikai imlūs sektoriai jau fiksuoja pasekmes: brangi energija tampa kritiniu veiksniu gamybos savikainai, o dalis įmonių atsiduria ties mokumo riba. Jungtinės Karalystės parlamento analizė rodo, kad valstybė priversta kasdien skirti maždaug 1 160 000 eurų tam, kad būtų palaikoma British Steel veikla – tai iliustruoja, kaip energetikos sąnaudos gali virsti nacionalinio saugumo ir pramonės politikos klausimu.
Smūgį jaučia ir gyventojai: energetikos reguliuotojo Ofgem duomenimis, 2025 metų birželį namų ūkiai energijos tiekėjams buvo skolingi daugiau kaip 5 100 000 000 eurų, o įsiskolinimų rizika didina spaudimą visiems mokėtojams. Kai dalis tiekėjų skolų kaštus perkelia į tarifus, tai reiškia, kad už neapmokėtas sąskaitas netiesiogiai sumoka ir disciplinuoti vartotojai.
Brangesnė energija taip pat kaitina bendrą infliaciją, nes didina transporto, šildymo ir gamybos kaštus, o tai persiduoda maisto ir paslaugų kainoms. Banko of England komunikacijoje vis dažniau akcentuojama, kad gyventojai linkę daugiau taupyti, ruošdamiesi didesnėms sąskaitoms, ir tai gali silpninti vartojimą bei mažmeninės prekybos rezultatus.
Analitikai pabrėžia, kad Jungtinės Karalystės situacija išsiskiria tuo, jog šalis dar turi dalį vietinės naftos ir dujų gavybos, tačiau tai negarantuoja mažesnių kainų, nes vidaus rinka veikia tarptautinių kainų logika. Kol geopolitinė įtampa ir tiekimo grandinių rizikos išlieka, energijos kainų nepastovumas ir toliau bus vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių tiek pramonės konkurencingumą, tiek namų ūkių finansinį saugumą.
Leave a Reply