Retas Naujosios Zelandijos žvirblinis žuvėdras prieš saulės parką: 280 000 modulių ir 40 paukščių

Naujosios Zelandijos Auklando regione planuotas didelis saulės elektrinės projektas susidūrė su netikėta kliūtimi: greta numatytos statybų vietos gyvena viena rečiausių pasaulio perinčių paukščių rūšių – tara iti, dar vadinama Naujosios Zelandijos mažąja žuvėdra.

Ši rūšis evoliuciškai siejama su itin sena linija, o dabartinė jos populiacija laikoma kritinės būklės. Skaičiuojama, kad likę apie 40 suaugusių paukščių, o perinčių patelių – vos apie 10.

Projektas, žadėjęs žalią proveržį

Planuotas saulės parkas turėjo užimti apie 292 hektarus ir būti vystomas bendradarbiaujant energetikos bendrovei „Contact Energy“ bei saulės energetikos vystytojui „Lightsource bp“. Projekto apimtis buvo įspūdinga: numatyta įrengti apie 280 000 pasukamų saulės modulių.

Vystytojai akcentavo, kad elektrinė prisidėtų prie mažesnių išmetamųjų teršalų ir aprūpintų elektra reikšmingą namų ūkių skaičių. Tačiau kritikai pabrėžė, kad pasirinkta vieta yra arti Kaiparos uosto pakraščių, svarbių paukščių maitinimosi ir žiemojimo teritorijų.

Kodėl saulės moduliai gali tapti spąstais?

Gamtosaugininkai ir dalis vietos bendruomenės kėlė riziką, kad didelis blizgančių modulių plotas paukščiams gali atrodyti kaip vandens telkinys. Toks reiškinys pasaulyje aptariamas kaip optinis efektas, kai atspindžiai klaidina vandens paukščius ir skatina leistis ar nerti ten, kur vandens nėra.

Šiuo atveju baimintasi, kad paukščiai, ieškodami žuvies, gali bandyti leistis virš modulių, o tai didintų susidūrimų ir traumų tikimybę. Kadangi populiacija itin maža, net nedidelis suaugusių individų netekimas gali turėti neproporcingai didelį poveikį rūšies išlikimui.

Teismo vertinimas ir posūkis

Byla pasiekė teismą, o sprendimuose daug dėmesio skirta tam, kad poveikio mažinimas vien stebėsena nėra pakankamas, kai kalbama apie kritiškai nykstančią rūšį. Taip pat akcentuota, jog riziką būtina vertinti prevenciškai, nes pasekmės gali būti negrįžtamos.

Vystytojai siūlė apsaugos priemonių paketą ir stebėseną, tačiau oponentai laikėsi pozicijos, kad reali žala gali paaiškėti per vėlai. Galutinis proceso rezultatas reiškė, kad projektas turėjo būti koreguojamas, atsižvelgiant į biologinės įvairovės apsaugos prioritetą.

Ši istorija tapo platesnės dilemos pavyzdžiu: kaip spartinant atsinaujinančios energetikos plėtrą suderinti klimato tikslus su retų rūšių apsauga. Ekspertai pabrėžia, kad sprendimas dažniausiai slypi ne vien technologijose, o ankstyvame teritorijų atrankos etape, išsamiuose poveikio vertinimuose ir aiškiose gamtosaugos sąlygose.