Molėtų rajono savivaldybės atstovės gegužės 12 dieną Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dalyvavo susitikime, skirtame asmenų su intelekto ir (ar) psichosocialine negalia globos deinstitucionalizacijos proceso stebėsenai. Aptarta, kaip savivaldybėms sekasi pereiti nuo institucinės globos prie bendruomenėje teikiamų paslaugų, kokios priemonės veikia, o kur dar trūksta pajėgumų.
Susitikime dalyvavo Utenos regiono savivaldybių atstovai, kurie pristatė esamą situaciją savo teritorijose ir bendruomeninių paslaugų plėtrą. Diskusijose daug dėmesio skirta paslaugų prieinamumui, individualių poreikių įvertinimui ir tam, kaip užtikrinti, kad žmogus gautų realią pagalbą arčiau namų, o ne tik formalų sprendimą dokumentuose.
Molėtų savivaldybei susitikime atstovavo vicemerė Vaida Saugūnienė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Rasa Karūžaitė ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Jūratė Dilienė. Pasak savivaldybės atstovių, kertinis klausimas šiandien yra ne vien paslaugų skaičius, bet ir jų kokybė bei tęstinumas, kad žmogus galėtų gyventi savarankiškiau ir stabiliai planuoti kasdienybę.
Praktinėmis įžvalgomis dalijosi nevyriausybinės organizacijos, dirbančios su žmonėmis, turinčiais intelekto ar psichosocialinę negalią, ir jų artimaisiais. Aptarta, kad bendruomeninių paslaugų plėtra dažnai remiasi keliomis esminėmis grandimis: kvalifikuotais specialistais, būsto ir užimtumo sprendimais bei aiškia paslaugų koordinavimo sistema, kuri padeda išvengti situacijų, kai žmogus „pametamas“ tarp skirtingų įstaigų.
Susitikimo dalyviai taip pat nagrinėjo pagrindinius deinstitucionalizacijos stebėsenos rodiklius ir diskutavo apie pasirengimą paslaugas bendruomenėje teikti ir užtikrinti nuo 2030 metų. Akcentuota, kad sėkmingam pokyčiui būtinas nuoseklus finansavimas, paslaugų tinklo planavimas regionuose ir aiškūs sprendimai, kaip savivaldybės pritrauks bei išlaikys darbuotojus, kurių poreikis didės.
Deinstitucionalizacija Lietuvoje siejama su platesniu tikslu mažinti institucinę globą ir sudaryti sąlygas žmonėms su negalia gyventi kuo įprastesnį gyvenimą bendruomenėje. Savivaldybių praktika rodo, kad vienas didžiausių iššūkių tampa ne tik infrastruktūra ar teisiniai sprendimai, bet ir reali, kasdien veikianti pagalbos sistema, kuri apima socialines paslaugas, sveikatos priežiūrą, užimtumą ir pagalbą šeimoms.

Leave a Reply