Triušiena šimtmečius turėjo išskirtinį statusą didikų puotose ir karališkuose dvaruose. Ji buvo vertinama dėl švelnumo, subtilaus skonio ir to, kad paruošti ją skaniai reikėjo patirties bei kruopštumo. Dėl šių priežasčių triušiena ilgai išliko prabangos ir geros virtuvės meistriškumo simboliu.
Ypač vertinama nugarinės dalis, dažnai vadinama triušio nugarine arba filė. Iš vienos skerdenos jos gaunama nedaug, todėl istoriškai tai buvo gabalas, kurį galėdavo sau leisti ne kiekvienas. Šiandien ji vėl atrandama kaip delikatesas, tinkantis ir kasdieniams patiekalams, ir šventiniam stalui.
Mitybos požiūriu triušiena laikoma liesa mėsa, turinčia daug visaverčių baltymų. Joje paprastai būna mažiau riebalų nei daugelyje kitų įprastų mėsos rūšių, todėl ją dažnai renkasi žmonės, kurie nori lengvesnio raciono. Dėl švelnios struktūros ji neretai įvardijama kaip lengviau virškinama mėsa, ypač kai gaminama be perteklinių riebalų.
Dar vienas argumentas, kodėl triušiena grįžta į madą, yra vartotojų įpročių pokyčiai. Pastaraisiais metais populiarėja baltymų kokybė, mažiau perdirbti produktai ir aiškesnė kilmė, todėl vis dažniau ieškoma alternatyvų įprastai kiaulienai ar paukštienai. Prie to prisideda ir kulinarinės tendencijos, skatinančios grįžti prie tradicinių, bet primirštų ingredientų.
Didžiausia klaida ruošiant triušio nugarinę yra per ilgas kepimas ar virimas. Kadangi tai liesa mėsa, ji greitai praranda sultingumą ir gali tapti kieta. Geriausiai tinka trumpa, tiksli terminė apdorojimo technika, o sultingumą padeda išlaikyti padažai, lengvas sultinys ar švelnios daržovių tyrės.
Triušieną patogu derinti su neutralesniais priedais, pavyzdžiui, bulvių ar pastarnokų tyre, taip pat su lengvais, rūgštelę turinčiais padažais. Tokie deriniai paryškina natūralų mėsos švelnumą ir neperkrauna skonio. Dėl to šis kadaise karališkas pasirinkimas vis dažniau tampa praktišku sprendimu šiuolaikinėje virtuvėje.
Leave a Reply