Jungtinėse Valstijose žengtas svarbus žingsnis kuriant naujos kartos raketą, kurios variklis skrydžio metu naudoja atmosferos deguonį. Bendrovė „Kratos Defense“ pranešė perdavusi „Lockheed Martin“ išbandytą turbomašinų mazgą ramjet tipo varikliui, numatytam raketai PrSM Increment 4.
Ramjet varikliai patys „nevežasi“ viso oksidatoriaus kaip įprastos raketos, todėl teoriškai leidžia pasiekti didesnį nuotolį su panašiu gabaritu. Projekto tikslas – peržengti 1 000 kilometrų ribą, išlaikant suderinamumą su dabartiniais paleidėjais HIMARS ir M270 bei galimybę transportuoti C-130 tipo orlaiviais.
Naujasis „Kratos Defense“ mazgas nėra klasikinis kompresorius, kaip turboreaktyviniuose varikliuose. Jis išnaudoja įtekantį oro srautą tam, kad maitintų pagalbines sistemas: siurblius, generatorius ir reguliavimo mechanizmus, kurie būtini stabiliai ramjet darbo eigai.
Pasak projekto vystytojų, sprendimas kuriamas taip, kad būtų kompaktiškas, lengvas ir kuo paprastesnis gamyboje, o tai svarbu masinei gamybai ir logistikai. Didelis privalumas – galimybė išlaikyti esamus raketos matmenis, nepersitvarkant paleidimo infrastruktūros ir tiekimo grandinių.
Technologiškai ramjet turi aiškią sąlygą: prieš jam pradedant efektyviai veikti, raketa turi būti pagreitinta iki didelio greičio. Todėl tokios sistemos paprastai naudoja startinį greitintuvą, o tada pereina į „kvėpuojančio“ variklio režimą, kuris ir suteikia pagrindinį nuotolio prieaugį.
Skelbiama, kad bandymuose ant žemės jau pademonstruotas perėjimas nuo startinio variklio prie ramjet darbo. Toliau numatyta skrydžio bandymų fazė, kuri, pagal viešai įvardijamus planus, galėtų startuoti 2026 metų rudenį.
Skirtingos kryptys: ramjet ir branduolinis variklis
Platesniame kontekste tai atspindi dvi skirtingas tolimojo nuotolio ginkluotės vystymo filosofijas. JAV pasirinkimas remiasi atmosferos deguonies panaudojimu, kad būtų mažinama masė ir supaprastinama logistika, kartu išlaikant įprastą eksploatavimo ir saugos logiką.
Tuo metu Rusija viešai sieja ateities ambicijas su branduoliniu varikliu varoma sparnuotąja raketa 9M730 „Burevestnik“, NATO klasifikuojama kaip Skyfall. Tokia schema teoriškai leistų labai ilgą skrydžio trukmę, tačiau kartu kelia radioaktyvios taršos ir avarijų riziką, dėl kurios panašios idėjos Vakaruose istoriškai buvo vertinamos kaip pernelyg pavojingos.
Gynybos analitikai pabrėžia, kad didėjantis nuotolis ir greitis tampa vienu svarbiausių veiksnių modernioje karyboje, ypač kai stiprėja priešraketinė gynyba ir plečiasi sensorių tinklai. Artimiausi metai parodys, ar JAV pasirinktas kelias leis pasiekti norimą balansą tarp kainos, nuotolio, gamybos tempo ir realios kovinės vertės.
Leave a Reply