Thimbleweed Park 2 kūrėjas atskleidė, kas finansuoja: investuotojas vietoj leidėjo

Nuotykių žaidimo „Thimbleweed Park 2“ kūrėjas Ronas Gilbertas atskleidė, kad tęsinio biudžetą pavyko užtikrinti ne tradiciniu keliu per leidėją, o su privačiu investuotoju. Pasak jo, būtent ši partnerystė leido greičiau sutarti dėl sąlygų ir pradėti darbus be įprastų industrijos kompromisų.

Interviu „Bloomberg“ Gilbertas aiškino, kad sąmoningai vengė įprasto leidybos modelio, nes leidėjai dažnai siekia išlaikyti didžiąją dalį pajamų net ir susigrąžinę investicijas. Jo teigimu, pasitaiko ir itin griežtų sutarčių, kai kūrėjai realiai pradeda uždirbti tik žaidimui tapus išskirtiniu hitu.

„Man netrukdo, kad leidėjas pirmiausia atsiima savo pinigus. Problema ta, kad net ir išėję į pliusą jie vis tiek nori daugumos pajamų, o kartais sąlygos būna tokios, kad neuždirbi beveik nieko, nebent žaidimas tampa milžinišku hitu“, – sakė Ronas Gilbertas.

Kūrėjo teigimu, idėja kurti tęsinį sustiprėjo reaguojant į pirmojo žaidimo pabaigą ir fanų atsiliepimus. Tuomet per pažįstamus jis gavo kontaktą žmogaus, kuris nėra žaidimų industrijos dalyvis, tačiau mėgsta nuotykių žanrą ir buvo susižavėjęs pirmuoju „Thimbleweed Park“.

Gilbertas pripažino iš pradžių į tokius pažadus žiūrėjęs atsargiai, nes panašių pasiūlymų esą yra girdėjęs ir anksčiau. Vis dėlto šį kartą pavyko susitarti, o investuotojo lėšos padengė maždaug dvejų metų kūrimo etapą ir leido suformuoti realistišką biudžetą, viršijantį 900 000 eurų.

Pasak kūrėjo, tokia struktūra turėjo ir praktinį efektą komandai: buvo galima pasiūlyti geresnes sąlygas žmonėms, dirbantiems prie projekto, nei kuriant pirmąją dalį. Jis pabrėžė, kad investuotojas liko patenkintas proceso eiga, o abi pusės – sutartomis taisyklėmis.

„Ši sutartis gerokai teisingesnė: jis greitai susigrąžino savo pinigus, o mes susitarėme dėl protingo pelno pasidalijimo“, – sakė Ronas Gilbertas.

Toks finansavimo modelis pastaraisiais metais žaidimų rinkoje pastebimas vis dažniau, ypač nišiniams ar autoriniams projektams. Kūrėjai ieško alternatyvų leidėjams, kad išlaikytų kūrybinę kontrolę, aiškiau planuotų pajamas ir sumažintų riziką, kuri kyla, kai sėkmė priklauso nuo vienos sutarties sąlygų.