Lietuvoje jaunųjų ūkininkų skaičius per pastarąjį dešimtmetį smuko beveik trečdaliu, o tendencija kelia vis daugiau klausimų dėl viešųjų pinigų efektyvumo. Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga (LJŪJS) teigia, kad kartų kaita žemės ūkyje akivaizdžiai stringa, nors paramos mastas išlieka rekordinis.
Remiantis Žemės ūkio duomenų centro skelbiamais duomenimis, nuo 2016 metų sausio 1 dienos iki 2026 metų rugsėjo 1 dienos jaunųjų ūkininkų sumažėjo nuo 19 656 iki 13 633. Tai reiškia 6 023 ūkininkais mažiau, arba 30,6 proc., o LJŪJS skaičiavimu, vidutiniškai kas maždaug 15 su puse valandos šalyje netenkama vieno jauno ūkininko.
„Nenorime, kad jaunieji ūkininkai politikams rūpėtų tik artėjant rinkimams. Pažadais naujos ūkininkų kartos neužauginsime“, – sakė LJŪJS pirmininkas dr. Paulius Astrauskas.
Ar parama duoda rezultatą?
LJŪJS akcentuoja, kad Europos Sąjungos ir nacionalinės lėšos yra viena svarbiausių priemonių formuoti ilgalaikę žemės ūkio struktūrą. Parama turėtų padėti jaunam žmogui pradėti veiklą, investuoti į modernizavimą, o vėliau užtikrinti sklandų ūkių perėmimą ir tvarų tęstinumą.
Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, 2025 metais paramos gavėjams išmokėta beveik 1,2 mlrd. eurų. Sąjunga pabrėžia, kad tai nėra vien jauniesiems ūkininkams skirtas finansavimas, tačiau toks bendras lėšų srautas, jų vertinimu, privalo atsispindėti realiuose rodikliuose, įskaitant į žemės ūkį ateinančių jaunų žmonių skaičių.
LJŪJS siūlo įtvirtinti aiškius kartų kaitos tikslus ir kasmet skelbti rodiklius, kurie parodytų ne tik paramos išmokėjimą, bet ir poveikį. Tarp siūlymų minimas skaidrus vertinimas, kiek naujų ūkininkų pradeda veiklą, kiek jų išsilaiko po penkerių ar dešimties metų, ir kiek ūkių iš tikrųjų perduodama jaunajai kartai.
Ginčas dėl beveik 20 mln. eurų
Didžiausią įtampą kelia ministerijos pristatytas beveik 19,576 mln. eurų skubios pagalbos modelis. Pagal jį būtų mokama 9,77 euro už tinkamą augalininkystės hektarą, skaičiuojant iki 300 hektarų, ir 18,34 euro už pieninę karvę, skaičiuojant iki 300 karvių.
Pagal tokį tarifą 10 hektarų deklaruojantis ūkis gautų 97,70 euro, o 300 hektarų ūkis gautų 2 931 eurą. LJŪJS kelia klausimą, ar toks principas iš tiesų atitinka deklaruojamą prioritetą smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams, nes vien nustatytos ribos, jų vertinimu, neatskleidžia nei realaus poreikio, nei paramos pasiskirstymo.
Sąjunga ragina viešai pateikti, kaip planuojamos lėšos pasiskirstytų pagal ūkių ekonominį dydį ir sektorius, ir kokiais duomenimis pagrįstos pasirinktos ribos. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad vien hektarų ar gyvulių skaičius neparodo ūkio finansinės būklės, ypač kai sąnaudas veikia degalų, trąšų, pašarų ir paskolų aptarnavimo kaštai.
Klausimai dėl kitų sektorių
LJŪJS taip pat prašo paaiškinti, kodėl pristatytame modelyje nenumatytos atskiros išmokos mėsinių galvijų, avių ir ožkų laikytojams. Sąjungos teigimu, sąnaudų spaudimas palietė ne vien pienininkystę ar augalininkystę, todėl parama turėtų būti vertinama plačiau, atsižvelgiant į skirtingų ūkių struktūrą.
Organizacija pabrėžia, kad skubios pagalbos argumentas neturėtų tapti priežastimi atsisakyti skaidrumo. Prieš priimant galutinius sprendimus, jų vertinimu, būtina palyginti kelis galimus paskirstymo scenarijus ir įvertinti, kam parama atneštų didžiausią poveikį.
LJŪJS kartu su Žemės ūkio rūmais planuoja aptarti šiuos klausimus viešai, akcentuodama, kad kartų kaitos problema tampa strategine. Jei jaunų ūkininkų mažėjimas išliks, didės rizika, kad dalis ūkių bus likviduojami arba koncentruojami, o kaimo vietovėse trūks žmonių, galinčių tęsti gamybą ir užtikrinti vietinės maisto grandinės gyvybingumą.
Leave a Reply