Tradicinis krupnikas dažniausiai siejamas su džiovintais baravykais, tačiau rudenį vis daugiau namų virtuvių atsigręžia į šviežius kelmučius. Šie grybai išsiskiria ryškesniu, šiek tiek prieskonišku skoniu ir gerai dera su šakninėmis daržovėmis bei perlinėmis kruopomis.
Kelmučių pavadinimu dažnai vadinamos kelios panašios rūšys, augančios kupstais ant kelmų, šaknų ar nusilpusių medžių. Jų sezonas paprastai tęsiasi nuo rugsėjo iki lapkričio, o gausiausiai jie dygsta spalį, todėl būtent dabar šie grybai dažniausiai atsiduria sriubose.
Svarbiausia taisyklė renkant grybus išlieka nepakitusi: į virtuvę tinka tik tie, kuriuos atpažįstate be jokių abejonių. Jei kyla menkiausia rizika supainioti su nuodingais ar netinkamais vartoti grybais, saugiausia rinktis pirktinius arba pasitarti su grybų žinovu.
Diskusijų kelia ir paruošimas: dalis patarimų rekomenduoja kelmučius apvirti ir nupilti vandenį, tačiau vis dažniau pabrėžiama, kad pagrindinis tikslas yra tinkamas termiškas apdorojimas ir geras grybų paruošimas. Praktikoje dažnas sprendimas yra kelmučius prieš dedant į puodą trumpai apkepinti svieste, kad atsiskleistų miško aromatas.
Krupnikui geriausiai tinka lėtai virtas sultinys, šakninės daržovės ir perlinės kruopos, kurios sriubą natūraliai sutirština. Dėl to dažniausiai nereikia nei grietinėlės, nei miltinio užtrynimo, o skonis išlieka sodrus ir aiškus.
Gaminant įprasta pradėti nuo sultinio su kiaulienos šonkauliukais, lauro lapais ir kvapiaisiais pipirais, vėliau dėti morkas, petražolių šaknį, salierą ir bulves. Pabaigoje į puodą keliauja apkepinti kelmučiai bei perlinės kruopos, o viskas verdama dar apie 15 minučių, kol kruopos suminkštėja.
Patiekime svarbiausi paprasti akcentai: druska, juodieji pipirai ir kapotos petražolės. Ši sriuba patogi ir tuo, kad kitą dieną skonis dažnai būna dar sodresnis, nes kruopos ir grybai spėja geriau „susidraugauti“ su sultiniu.
Leave a Reply